Aktualijos

Pradžia  |  Aktualijos  >  Prisimenant Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską

Prisimenant Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską

2017 m. birželio 26 d. sukanka septyneri metai, kai Nepriklausoma Lietuva atsisveikino su pirmuoju savo Prezidentu, Nepriklausomybės Akto signataru, nuosekliu ir energingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo rėmėju Algirdu Mykolu Brazausku.

Per savo ilgą ir brandų gyvenimo kelią jis stengėsi pasiekti itin ambicingų tikslų – prisibelsti į laisvės ir valstybingumo siekiančių žmonių širdis ir jose palikti tautiškumo, patriotiškumo, laisvos tautos ir valstybės pėdsakus. Nors tas kelias buvo nelengvas, šiandien, praėjus penkeriems metams be Prezidento, suprantame, kokie aktualūs, ryškūs, reikalingi buvo jo padaryti darbai.

Tai buvo vienintelis Lietuvos istorijoje politikas, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. A. M. Brazausko pozicija ir politika visuomet buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, kompromisų ir susitarimų paiešką. Tai buvo stipri, charizmatiška asmenybė, kuri net sunkiausiais savo gyvenimo tarpsniais nenusigręžė ir neišdavė to, kas jam visada labiausiai rūpėjo – Lietuvos ateitis.

Prezidento A. M. Brazausko įvertinimų kolekcijoje – dvidešimties valstybių aukščiausi apdovanojimai, tarp jų ir aukščiausi Lietuvos – Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius ir Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.

Aistringas medžiotojas, kolekcininkas, šiltas ir rūpestingas žmogus, A. M. Brazauskas, labai prisidėjo ir prie didžiųjų praėjusio šimtmečio statybų – Kauno hidroelektrinės, „Mažeikių naftos“, Ignalinos atominės elektrinės, taip pat ir prie Vilniaus širdyje vėl atkurtų Valdovų rūmų.

Prezidentas visada suvokė ir vertino regimų, materialių simbolių reikšmę stiprinant tautos valstybinę savimonę bei istorinę atmintį. Ir būdamas valstybės vadovu, ir jau pasitraukęs iš didžiosios politikos, kovodamas su klastinga liga, jis dėjo visas pastangas, kad 1987 m. pradėti buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrinėjimai bei planai nuo pamatų atkurti šį vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybės įvairiopo gyvenimo centrų ir paties valstybingumo tęstinumo simbolį būtų įgyvendinti, o atkurti Valdovų rūmai taptų vienu svarbiausiu Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus įamžinimo akcentu.

A. M. Brazauskas visada džiaugėsi Valdovų rūmų atkūrimo eigos sėkmėmis ir skaudžiai išgyveno dėl įvairių problemų, sielojosi dėl nepagrįstos kritikos ir užsipuolimų. Tačiau neišsiduodavo, atvirkščiai, – savo dvasine ramybe, tvirtais įsitikinimais ir patirtimi stiprino visus, padedančius atkurti Valdovų rūmus.

 Būdamas vienas karščiausių šio Lietuvos tūkstantmečio projekto šalininkų, iniciatorių bei aktyviausias jo rėmėjas ir globėjas, itin aiškiai suvokęs didžiųjų kunigaikščių rūmų, kaip senosios Lietuvos valstybės ir Vilniaus, kaip sostinės, simbolio, atkūrimo reikšmę ir prasmę, Prezidentas visuomet sakydavo, kad Valdovų rūmai – jo mažoji svajonė. Arba – romantiška Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus paminėjimo vizija, kurios išsipildymu jis tikėjo, tik savo prisiminimuose abejojo, ar tai dar pats pamatys:

„Tūkstantmečio minėjimo idėja man tapus Prezidentu jau sklandė, ji palengva brendo. Kadangi tuo metu daugelį mūsų tebevaldė įsitikinimas, kad panorėję viską galim, aš taip pat kūriau įvairias paminėjimo vizijas, kartais gana romantiškas. Mūsų ekonomika jau buvo pradėjusi ropštis iš duobės,  todėl pagalvojau: o kodėl negalėtume atstatyti vieno brangiausių mūsų praeities paminklų – Valdovų rūmų? Laiko buvo daug, atstatymui naudojant po kokį dešimtį milijonų litų kasmet, našta valstybei nebūtų buvusi tokia jau didelė. O jeigu dar piliečiai prisidėtų? Juk daugybę milijonų iššvaistom, prarandam beprasmiškai – gelbėdami neišgelbėdami merdinčia įmones, neįveikdami kontrabandos, nesurinkdami mokesčių. Gundytoja viltis sakė: o gal ir pats dar sulauktum meto, kai šalia Katedros vėl suboluos Žygimanto Augusto laikų statinio siluetas? Šiuo klausimu kaupiau tiek visuomenės, tiek įvairias intelektualų, kultūros ir mokslo institucijų nuomones, pasiūlymus. <...>

Negaliu išlikti ramus, kai kalbame apie sostinę Vilnių bei josios širdį – Gedimino kalną su plačia papėde. Čia vyko reikšmingiausi mūsų valstybės istorijos įvykiai.

Vilniaus Aukštutinė pilis su jos papėdėje įtvirtinta gyvenviete, archeologų teigimu, egzistavo jau priešistoriniais laikais. Su šia vietove glaudžiai susiję į rytus buvę Kreivosios pilies, Gedimino kapo, Bevardžio piliakalnių gynybos įtvirtinimai. Pilių teritorijoje stovėjo gynybiniai ir sakraliniai pastatai, valdovų bei didikų rūmai.

Mūrines gynybos sienas turėjo tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Kalno aikštelės pakraščiai akmenų, žemių ir rąstų užtvaromis buvo sutvirtinti jau I tūkstantmetyje prieš Kristų. Vėlesniais laikais supilti pylimai ir pastatytos medinės sienos, o mūrinės – XIV a. Vien Aukštutinės pilies mūrinių sienų ilgis buvo apie 320 m, jas vainikavo trys gynybos bokštai. Rytinėje kiemo dalyje stovėjo trijų aukštų Didžiųjų kunigaikščių rūmais su tais laikais didele – 30x10 m iškilmių sale.

Žemutinės pilies papėdė buvo užstatyta XIII-XIV a. ir aptverta maždaug vieno kilometro ilgio gynybos siena. Ją taip pat juosė senoji Vilnios vaga su Kačergos intaku. Svarbiausi pastatai buvo Valdovų rūmai, vakarinėje dalyje – Vilniaus vyskupo valdos, Arkikatedra, o rytinėje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklų saugykla – Arsenalas.

Ne man aprašinėti, kas šiose teritorijose vyko bėgant amžiams, tik noriu pabrėžti, kad Gedimino kalno papėdė mums yra nenusakomai brangi, ji – ne vien praeitis, bet ir mūsų tautos ateitis. Dėsninga, kad bet kuris į Vilnių atvykęs lietuvis – suaugęs ar vaikas – skuba ten, „kur steigė sostą Gediminas, kur Didžio Vytauto dvasia“, o įkopęs į kalną ir nuo bokšto žvelgdamas į gražuolį miestą ne vienas ištaria: „Iš čia nuo Dono ir Maskvos skelbei tu vardą Lietuvos“...

Šis nedidelis brangią istoriją saugąs lopinėlis turėtų būti visų mūsų rūpestis – turtingai ar varganai gyventume.

Ne kartą su šeimos nariais, anūkais vaikščiojau papėde, kopiau į kalną, stebėjau kitus lankytojus ir negalėjau suprasti, kodėl mums patiems ir juo labiau užsieniečiams čia tenka vaikščioti per balas, sąvartynus, polydžio vandens išplautus riedulius, nuslinkusią žemę, regėti supuvusių medžių kelmus, statinių griuvenas, sulaužytų tvorų raizginius.

Tapęs Prezidentu, pradėjau ieškoti būdų ir priemonių, kaip šią istorinę kalno papėdę bent kiek sutvarkyti, sunykusias griuvenas prikelti, atstatyti, pritaikyti naudingai paskirčiai. Paskutiniais okupacijos metais Kultūros ministerijos pastangomis čia jau buvo pradėti nemaži darbai. <...>

Kadangi Vilniaus pilių jungtinio komplekso pagrindinio objekto – Valdovų rūmų atstatymo projektinės dokumentacijos nebuvo, vyko ir tebevyksta begaliniai istorikų, architektų, paminklosaugininkų ir visuomenės svarstymai ir ginčai, nusprendėme atstatyti tuos pastatus, kurie nekėlė abejonių dėl savo autentiškumo. Jiems buvo numatyta praktinė paskirtis – patalpos atiduotos Lietuvos nacionaliniam muziejui. Čia turėjo būti saugomi, tyrinėjami, restauruojami brangūs istorijos eksponatai, rengiamos parodos, mokslo darbų publikacijos ir kt.

Vykusius didelės apimties darbus nuolat kontroliavau, ne kartą lankiausi atstatomoje ir tvarkomoje teritorijoje, kalbėjausi su mokslininkais, specialistais, miesto vadovais, vietoje spręsdavome iškilusias problemas. Visi čia dirbę žmonės dar švietė pirmųjų nepriklausomybės metų idealizmu. Nors ekonominė šalies būklė dar buvo kukli, tačiau ji gerėjo, finansininkai taip pat buvo tolerantiški. Kad ir pasibardavome, išeitį visada rasdavome. Abejoju, ar taip būtų šiandien.

Buvo daug jaudinančių akimirkų. Kiekvienas atstatytas, suremontuotas, restauruotas pastatas, statinys tapdavo vis nauja kultūros švente: tai ir Gedmino bokštas su atnaujinta ekspozicija, ir Arsenalas, kiti komplekso rūmai, šiandien sudarą gražų nacionalinio muziejaus ansamblį.

Baigdamas Prezidento kadenciją, Vilniaus pilių komplekso globą perdaviau jo Ekscelencijai Valdui Adamkui.

Kada dabar važiuoju iš miesto centro į Antakalnį, visada – dieną ir naktį gėriuosi baltais mūrais ir raudonais čerpių stogais, paprastomis linijomis šviečiančia Gedimino kalno papėde. Bandau įsivaizduoti, kaip kažkada čia vaikštinėjo didieji Lietuvos vyrai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Žygimantas Augustas...

Ir kartu iškyla klausimas: kada pagaliau imsimės Valdovų rūmų? Kiek dar ginčysimės, kiek dar lauksime „geresnių laikų“?“

(Algirdas Brazauskas, „Penkeri Prezidento metai: įvykiai, prisiminimai, mintys“, 2000, Vilnius)

Atnaujinta
2017-06-25
Pradžia  |  Aktualijos  >  Prisimenant Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską