Parodos

Pradžia  |  Lankytojams  >  Parodos  >  SPALVŲ ALCHEMIJA. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje

SPALVŲ ALCHEMIJA. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje

2015 m. lapkričio 17 d.–2016 m. vasario 28 d.
Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorija

Tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ – bendras privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi, 1920–2006) kolekcijos savininkų Aleksandro Bjankio (Alessandro Bianchi) ir Elžbietos Bjanki (Elisabetta Bianchi), Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bei Vilniaus dailės akademijos projektas. Šia paroda Lietuvos kultūrinei visuomenei bei dailės tyrinėtojams ir restauratoriams pristatomas subtilus bei rafinuotas skaljolos (it. scagliola) menas. XVI a. pabaigoje jis užgimė kaip amatas, vėliau sumanių ir kūrybingų meistrų buvo pakylėtas iki meno aukštumų, XIX a. pabaigoje nugrimzdęs į užmarštį, o XX a. antroje pusėje vėl buvo iš naujo atrastas ir sužavėjo tiek kūrėjus, tiek dailės gerbėjus. Tad iš Florencijos atkeliavusi paroda Vilniuje pristato šiandien daugeliui nežinomą techniką ir suteikia galimybę susipažinti su unikalia B. Bjankio kolekcija. Tai dar vienas Valdovų rūmų muziejaus su partneriais iš Italijos surengtas projektas, primenantis istorinius Italijos ir Lietuvos kultūrinius bei meninius ryšius, šiuo atveju – įspūdingus Italijoje užgimusio skaljolos intarsijų meno pavyzdžius, identiškų arba panašių technikų atgarsius Lietuvoje.

Skaljola vadinamas menas, arba dailės rūšis, kai naudojant selenito, įvairių spalvų pigmentų ir žuvų klijų mišinį kuriamos įvairios intarsijos arba tarsi ant gruntuotos drobės tapomas paveikslas. Skaljolos technika atliekant dirbinį būtinas ypatingos rūšies gipsas – selenitas, kurio gausiai aptinkama plokštelių arba skeveldrų (it. scaglia – „skeveldra“, nuo šio žodžio ir kilęs pavadinimas) pavidalu Italijoje, Apeninų kalnų regione. Šis mineralas yra labai vaiskus, skaidrus, perlų baltumo. Todėl jis kartais vaizdingai vadinamas „Mėnulio akmeniu“, o ir pats selenito pavadinimas kilęs nuo senovės graikų mėnulio deivės Selenės vardo. Pakaitintas aukštoje temperatūroje, selenitas transformuojasi į kūrybai tinkamą gipsą, tuomet jį reikia smulkiai sutrinti ir nusijoti per rėtį. Kad šią medžiagą būtų galima modeliuoti, įmaišoma vandenyje ištirpintų organinių klijų – taip gaunama elastinga masė. Į ją įdėjus pigmentų, galima išgauti įvairias spalvas. Ant marmuro, akmens arba kitos medžiagos plokštės nupiešiamas vaizdas, kurį norima sukurti. Jo kontūrai giliai išskobiami. Išraižytos ertmės pripildomos paruoštos masės. Piešinio arba ornamento atspalviai ir smulkesnės detalės išgaunami vėl išraižant nugludintą, intarsijomis jau papuoštą paviršių ir mažesnius griovelius pakartotinai pripildant įvairių atspalvių paruoštos masės. Prieš įtraukiant kiekvieną naują spalvą turi būti išskobiamas vis kitas griovelis. Darbas baigiamas specialiais blizginamaisiais akmenimis nupoliruojant kūrinio paviršių, kuris spindi tarsi nugludinti brangieji akmenys. Skaljolos technika atliekamų dirbinių kūrimo etapai yra ilgi, sudėtingi. Reikia ypatingo techninio pasiruošimo, patirties, kruopštumo. XVIII a. ištobulėjus šiai technikai, dekoratyviniai elementai atrodydavo lyg atlikti teptuku. O nuo XIX a. pradžios jau buvo plačiai naudojama vandeniu skiesta įvairių atspalvių masė.

Kai į skaljolos masę įmaišoma pigmentų, galima puikiai imituoti marmurą arba kitus brangiuosius akmenis, iš kurių paprastai kuriama ištaiginga pietre dure mozaika. Skaljolos technika, dažniausiai imituojant marmurą, galima padengti sienas, kolonas, piliastrus ir grindis. Šį dekoratyvų būdą galima naudoti ornamentuojant paveikslų ir veidrodžių rėmus, stalviršius, religinės ir pasaulietinės dailės dirbinius, kuriant tikrus tapybos darbus. Kaip meninis fenomenas ši technika susiformavo išlavintu skoniu ir parama menininkams pasižymėjusios Medičių (Medici) dinastijos valdomoje Toskanos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Florencijoje XVI a. pabaigoje kartu su atsinaujinusia brangakmenių intarsijų ir ypač su florentietiškųjų pietre dure mada. Skaljolos technika iš tiesų buvo labai tinkama imituoti brangų bet kurios rūšies marmurą ir galėjo būti taikoma įvairių kraštų menininkų. Aukštas meninis skaljolos meno dirbinių lygis kėlė nuostabą ir susižavėjimą, jie buvo populiarūs Italijos ir kitų Europos kraštų valdovų bei didikų dvaruose, o ši technika plačiai naudota dekoruojant baroko stiliaus bažnyčias, nes labai tiko perteikiant tam laikotarpiui būdingus emociškai paveikius iliuzijos meno efektus.

Vilniaus parodoje pristatomi B. Bjankio kolekcijoje esantys XVII –XIX a. istorinės skaljolos pavyzdžiai bei jos šiuolaikiniai dirbiniai atskleidžia šio amato ir meno atsiradimo priežastis, ištakas, suklestėjimą, įvairovę, nuosmukį ir atgimimą XX ir XXI amžiuje. Parodoje rodomi šia technika dekoruoti paveikslai, stalviršiai, baldai – iš viso 21 eksponatas. Net devyni iš jų sukurti XVII a., aštuoni reprezentuoja XVIII a., du atspindi XIX a. madas, dar du – šių dienų kūriniai. Dėl savo tipologinės ir geografinės kilmės vietų įvairovės florentietiška B. Bjankio kolekcija – viena turtingiausių ir įvairiapusiškiausių skaljolos technika atliktų dirbinių kolekcijų pasaulyje. Šiuo metu ją sudaro net 130 kūrinių arba jų fragmentų, datuojamų nuo XVII iki XIX a. ir atstovaujančių pagrindinėms Italijos bei kitų Europos šalių dirbtuvėms. Nuo XIX a. antros pusės skaljolos technika buvo užmiršta. Jeigu B. Bjankis nebūtų užsispyręs vėl kurti „mišinio“ meno (toks buvo pirminis skaljolos pavadinimas), šiandien teturėtume tik mirusios technikos senųjų laikų dirbinius.

Skaljolą B. Bjankis atrado visiškai atsitiktinai XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje, besigėrėdamas Enriko Hugfordo (Enrico Hughford, 1695–1771) ir jo mokinių kūriniais Florencijos (Italija) muziejuose. Vėliau smalsumas ir kartu susižavėjimas įkvėpė jį pabandyti tiksliai pakartoti tradicinę techniką naujuose kūriniuose. Sėkmė, kurios sulaukė pirmieji kūriniai, iškeliavę į Ameriką, lėmė galutinį apsisprendimą: septintojo dešimtmečio pradžioje B. Bjankis paliko tarnautojo darbą Italijos gynybos ministerijoje ir kūrė skaljolos meną, tiek gamindamas naujus dirbinius, tiek įsigydamas ir restauruodamas senuosius kūrinius. Tuo metu jo dirbtuvė Rušjano (Via di Rusciano) gatvėje buvo vienintelė skaljolos laboratorija Florencijoje ir vienintelė dirbtuvė Europoje, kuri specializavosi marmurą imituojančio stiuko (stucco marmorizzato) restauravimo srityje. Bėgant laikui B. Bjankio veikla ir dirbiniai tapo florentietiškos skaljolos technikos sinonimu pasaulyje. Tai, kad ligi šiol Florencijoje keletas aukšto lygio laboratorijų dar išlaikė gyvą šio amato tradiciją, – didelis šio vyro nuopelnas. Šiandien B. Bjankio sūnus Aleksandras ir dukra Elžbieta, padedami profesionalių kolegų, tęsia skaljolos technika atliekamų ir restauruojamų dirbinių tradiciją. Užsakymai papuošti namus ir rūmus tradiciniais bei moderniais skaljolos dirbiniais, sukurtais naudojant senąsias amato technikas, pasiekia dirbtuvę iš viso pasaulio. Atlikimo technika, patirtis, kūrybingumas, įgudimas įgyvendinant sudėtingiausius siužetus, platus asortimentas dirbinių, derančių prie senovinio arba modernaus stiliaus interjero, rafinuota elegancija ir harmonija, subtilus spalvų derinimas, be to, pedantiškas atlikimas Bjankių dirbinius daro unikalius. Jie liudija meno, siekiančio Florencijos klestėjimo laikus Renesanso epochoje ir besitęsiančio lig šiol, aukštumas. Bjankių laboratorijoje, kaip ir anksčiau, restauruojami senoviniai skaljolos technika atlikti dirbiniai, bendradarbiaujama su Italijos kultūros paveldo institucijomis, muziejais, kolekcionieriais ir antikvarais.

Skaljolos meno gaivintojas B. Bjankis buvo ir entuziastingas kolekcionierius. Tuo metu, kai šiuo būdu atlikti dirbiniai dar nebuvo deramai vertinami, jis sukaupė didžiulę vertę turinčią unikalią skaljolos meno kūrinių kolekciją. Vertinga jos dalis rodoma ir Vilniuje. Valdovų rūmų muziejuje rengiamoje parodoje pristatomi du žymiausiu skaljolos meistru Toskanoje (Italija) laikomo ir paprastą amatą tikru menu, tuo metu ypač sužavėjusiu Toskanos didįjį kunigaikštį ir kitus Europos šalių valdovus, pavertusio E. Hugfordo šedevrai, vaizduojantys Romos Šv. Angelo pilį ir Kvirinalio rūmus. E. Hugfordo technikos naujovės išplėtė skaljolos išraiškos galimybes – tuomet šia technika nesiekta imituoti brangiųjų akmenų intarsijų, ji buvo transformuota į savarankišką dailės rūšį. E. Hugfordo kruopščiai atliktos pastelinių spalvų kompozicijos švytėdavo taip, kad paviršius atrodydavo vaiskus ir šviesus, lyg būtų po stiklu. Tai atitiko vėlyvojo XVIII šimtmečio meninį skonį ir lėmė ypatingą skaljolos technika sukurtų paveikslų populiarumą. Taip palengva pereita nuo intarsijų atlikimo iki tapybinio skaljolos efekto.

Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio žymiausia ir kūrybiškiausia skaljolos gamybos vieta visoje Italijoje – tai Brolių dela Valių (Della Valle) dirbtuvė Livorne (Italija). Sujungus tradicinę intarsijų techniką su tapyba skaljolos būdu, čia sukurta daug kompozicijų, vaizduojančių peizažus, žymiausius Italijos miestus arba istorines scenas. Šie darbai atspindėjo romantizmo dvasią, todėl tapo ypač populiarūs tarptautinėje rinkoje. Jų pavyzdžiai buvę atrinkti pirmajai Pasaulinei parodai, vykusiai 1851 m. Londone, siekiant pristatyti itališkųjų amatų vertę pasaulio meninės kūrybos kontekste. Vilniaus parodoje pristatomi du ypatingi Brolių dela Valių dirbtuvės kūriniai iš B. Bjankio kolekcijos. Tai stalviršiai, vaizduojantys Florencijos Sinjorijos aikštę bei Pizos Stebuklų aikštę.

Skaljolos technika žinota ir už Florencijos arba Italijos ribų. Pirmosios žinios apie dirbinius iš marmurą imituojančio stiuko vokiečių žemėse yra iš XVI a. pabaigos. Vokietijoje šio dekoro gamyba buvo susijusi su valdovo dvaru ir priklausė valstybinių manufaktūrų kompetencijai. Technika taip pat žinota Čekijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse. XVII –XVIII a. vis daugiau Abiejų Tautų Respublikos piliečių keliavo į Italiją, taip pat joje studijavo. Lig šiol nebuvo specialiai tyrinėti skaljolos meno atgarsiai Lietuvoje, aiškesnių duomenų kol kas neaptikta ir istoriniuose šaltiniuose. Vis dėlto tai, kad skaljolos dekoravimo būdas yra labai artimas dirbtinio marmuro technikai, kuri plačiai naudota puošiant Lietuvos bažnyčias, dekoruojant altorius ir pan., leidžia manyti, kad ši technika taip pat galėjo būti žinoma ir ja atliktų dirbinių galėjo būti Lietuvos diduomenės bei aukšto rango dvasininkų, artimai susijusių su to meto itališkomis madomis, rezidencijose. Renesanso, Baroko epochose politiniai, kultūriniai, meniniai ryšiai tarp Lietuvos ir Toskanos buvo gana intensyvūs, o itališkojo meno tradicijos Lietuvoje buvo labai populiarios.

Tai, kad skaljolos technika atlikti meno kūriniai buvo ir yra itin vertinami, lemia imituojamų įvairių medžiagų iliuzijos žavesys – dėl to žiūrovai patiria didelį estetinį malonumą.

Parodos Valdovų rūmų muziejuje rengėjai tikisi, kad pažintis su įstabiais senaisiais ir naujesniais skaljolos technika sukurtais dirbiniais itin sudomins ir stipriai sužavės, suteiks išskirtinę galimybę pažinti primirštus senuosius amatus ir dailės technikas, leis pasigrožėti subtiliais paveikslais, ornamentais ir atpažįstamais Italijos vaizdais, pakerės Florencijos spalvomis.

Parodos globėjai
Vilniaus miesto savivaldybė ir jos meras Remigijus Šimašius
Florencijos miesto savivaldybė ir jos meras Darijus Nardela (Dario Nardella)

Organizatorius
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Parodos partnerė
Vilniaus dailės akademija            

Parodos eksponatų skolintoja
Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) dirbtuvė (Florencija, Italija)

Parodos kuratorė
Daiva Mitrulevičiūtė

Parodos konsultantė
Dr. Dalia Klajumienė

Parodos koordinatorius
Eduardas Kauklys

Parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriai
Dalius Avižinis
Dr. Vydas Dolinskas
Daiva Mitrulevičiūtė

Parodos edukacinės programos koordinatoriai
Vida Kaunienė
Rūta Kaupaitė
Doc. Alvydas Mandeika

Parodos leidybos koordinatorė
Gintarė Skujutė

Parodos techninio įrengimo koordinatoriai
Kęstutis Karla
Eduardas Kauklys

Rėmėjai