Renginiai

Pradžia  |  Lankytojams  >  Renginiai  >  Prof. habil. dr. Reginos Koženiauskienės vieša paskaita „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – retorinės kultūros tėvynė“

Prof. habil. dr. Reginos Koženiauskienės vieša paskaita „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – retorinės kultūros tėvynė“

2018 m. gegužės 15 d., 18.00–19.30 val.
Valdovų rūmai

Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorinio kūrybinio paveldo (bent jau iš to, kas tyrinėta, publikuota, versta) matyti, kad Lietuvos raštijos kūrėjai buvo dideli eruditai, plačiai išsilavinę, gerai apsiskaitę, išsamiai susipažinę su Antikos mitologija ir Biblijos alegorijomis, atmintinai cituodavo romėnų rašytojų, visuotinę literatūrą, buvo išradingi, sąmojingi ir šmaikštūs.

Prie visuotinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos mokslo suklestėjimo, be abejo, prisidėjo bendras Europos mokslo įrankis – lotynų kalba, plačiai atvėrusi visų universitetinių miestų vartus, kolegijų duris įvairių šalių ir tautybių profesūrai ir studentams, leidusi laisvai bendrauti, keistis laiškais, veikalais, mokytis iš jų, originalo kalba skaityti romėnų oratorius, kurti lygia greta su kitais mokytų kraštų žmonėmis gana aukšto lygio retorinius kūrinius. Retorikos klestėjimo era Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galima drąsiai vadinti XVII amžių.

Paskaitoje tik užsimenama apie svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos teoretikus ir praktikus. Daugiau kalbama apie tai, kaip, kokiomis konkrečiomis priemonėmis XVII a. jaunuoliai pasiekdavo tokias retorikos aukštumas. Keliamas provokuojantis klausimas, ar šiuolaikinis išsilavinęs jaunimas galėtų konkuruoti su jų išmone. Ar šių dienų studentai turėtų galimybę laimėti kūrybinių retorikos dirbtuvių varžybas, susigrūmę su neįtikėtinai jauno amžiaus eruditais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijų ir universitetų studentais? Iškils retorikos dirbtuvių kontūrai, bus remiamasi pačios kalbėtojos pirmą kartą verstais ir dar niekur nepublikuotais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos klasės jaunųjų kūrėjų darbais.

Retorika pasiekė apogėjų XVII amžiuje. Ji gyvavo šiek tiek ilgiau negu pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (Abiejų Tautų Respublika) – iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių, kol dar Rusijos imperatoriaus įsakymu nebuvo uždarytas Vilniaus universitetas. Iki to laiko minėtame universitete tradiciškai veikė retorikos programa, studijavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonimis save vadinę filomatai, palikę paribio kūrinių, skirtinų ir poezijai, ir lygia greta – retorikai. Po to retorika pamažu neteko savo galių, nusilenkė savo seseriai poezijai ir atidavė jai menų karalienės (Reginae artium) skeptrą, netgi liko be savo vardo, buvo pervadinta literatūros teorija (poetika ir stilistika).