Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Arkebuza

Arkebuza

Nežinomas autorius
Dilingenas (?), Vakarų Europa, XVII a.
Medis, geležis, vario lydinys
Ilgis 103 cm
Inv. Nr. VR-315
Šią arkebuzą 2008 m. balandžio 8 d. iš UAB „Atradimai“ būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. eksponatas perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Arkebuza (pranc. arquebuse) – vienas pirmųjų rankinių, dagtinių šautuvų. Paprastai turėdavo metalinį vamzdį, įtaisytą į medinę buožę. Arkebuzų šaunamoji galia nebuvo didelė, dažniausiai jos naudotos kovojant su šarvuotais riteriais iš nedidelio atstumo. Medžioklėje naudoti arkebuzas buvo ganėtinai sudėtinga, kadangi buvo sunku tiksliai pataikyti į žvėrį. Tačiau šio ginklo naudojimas XVI a. paįvairindavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo medžioklės eigą. XVII a. arkebuza buvo ir plačiai pasitelkiamas ginklas tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo, tiek kitų kilmingųjų medžioklių metu. Su šiuo ginklu medžioti kailiniai žvėrys bei stambesni kanopiniai miško gyvūnai. XVI–XVIII a. arkebuzos naudotos ir pramoginio šaudymo metu.

Arkebuzų naudojimas gana komplikuotas, kadangi norint iššauti reikėjo didelio pasirengimo. Ginklas būdavo užtaisomas iš laibgalio, o per drūtgalyje esančią angą dagtimi arba įkaitinta geležimi padegamas užtaisas. Europoje arkebuza išrasta XIV a., o XV a. jai pritaikytas dagtinis gaidukas. Šaunamieji ginklai su ratukinėmis-kibirkštinėmis spynomis išrasti dar XVI a., tad arkebuzose XVII a. jau nebereikėjo dagties, dėl to šiuo ginklu naudotis buvo daug paprasčiau. Plačiau žr.

Norint kuo taikliau nusitaikyti, arkebuzos būdavo įstatomos į specialų stovą, prilaikantį ginklo vamzdį, o dešinės rankos pirštai laikyti jiems skirtuose grioveliuose, suformuotuose gaiduko apsaugoje.

Arkebuzos užtaisomos apvaliomis švininėmis kulkomis. Šie ginklai buvo įvairių tipų, tačiau išskiriami du porūšiai – didžioji arkebuza (skirta pilių gynybai) ir mažoji (evoliucionavo į pistoletą). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, medžioklėje bei pramoginio šaudymo metu arkebuzos naudotos iki XVII a. vidurio.

Pagal ginklo išvaizdą galima nustatyti, kokiame krašte jis buvo pagamintas. Ginklai turėjo skirtingas buožes. Antai XVII a. gamintos arkebuzos pasižymėjo briaunotais apsodais ir asimetrinėmis buožėmis, kairėje pusėje turinčiomis plačią, prie skruosto priglausti skirtą plokštumą, kad pavyktų kuo geriau nusitaikyti. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose saugoma arkebuza datuojama XVII amžiumi. Ginklo vamzdis viršutinėje dalyje kaustytas briaunotu metaliniu apkaustu, dekoruotu augaliniu motyvu ir saikingu tiesių linijų ornamentu. Centrinėje apkausto briaunoje išraižytas įrašas vokiečių kalba „C. WOHLHIETER A BIBERACH.“ (Greičiausiai tai senos Elzaso šeimos giminės atstovo inskripcija. WOHLHIETER yra žydų kilmės giminė, kilusi iš protestantų miesto Biberacho (Pietų Vokietija, Aukštutinės Švabijos regionas, Badeno-Viurtembergo žemė). Dešinėje pusėje yra įrašas „I. FEISI ENHAMEI“, o buožės dekore ties dviejų skirtingų metalų susijungimu įrašas „DILINGEN“ (didelis ir svarbus miestas Švabijos regione). Galima manyti, kad šis ginklas pagamintas būtent šiame mieste. Deja, ginklo autoriaus inicialų nėra.

Arkebuza puošta medžio raižiniais bei dviejų skirtingų metalų inkrustacijomis. Vario lydinio detalėmis inkrustuota arkebuzos buožė. Plokštelėse vaizduojami atskiri kasdienio gyvenimo scenų siužetai, atspindintys pramogas ir laisvalaikio užsiėmimus. Dešinėje arkebuzos pusėje, buožės kairiausiame kampe, esančioje plokštelėje matome dvi stirnas ir medį vaizduojantį paveikslą. Kitos dvi dekoro plokštelės vaizduoja pastatus, o virš geležinio apkausto įmontuotas kriauklės formos gilaus reljefo motyvas (veikiausiai naudotas pirštui įremti). Kairėje buožės pusėje matome plokštumą, skirtą priglausti skruostą, bei vario lydinio inkrustacijas. Kelios iš jų vaizduoja bėgančią lapę ir kiškį, o kitos – grobį besivejančius medžioklinius šunis su medžiotojais. Tokia siužetinė puošyba leidžia spręsti, kad ši arkebuza buvo skirta medžioklei ir pramoginiam šaudymui.

Gaiduko apsauga taip pat pagaminta iš vario lydinio, o visi kiti dekoro elementai – geležiniai. Ant geležinių plokštelių dešiniajame arkebuzos šone vaizduojama gamtoje besiilsinčių žmonių ir angelų scena, o ginklo gaiduko dekoras vaizduoja arfa (?) grojantį vyrą.

Ginklas su mediniu grūstuvu, kuris vietomis puoštas vario lydinio detalėmis su ornamentuotu išplatėjimu gale. Ginklo buožėje dešinėje pusėje yra atsidarantis stalčiukas kulkoms arba pirito (?) gabalėliams susidėti.

Medžiagą parengė Toma Zarankaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
„Arkebuza“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1: A–Ar, vyr. redaktorius A. Račis, Vilnius, 2001, p. 777–778.
Tamulynas L. „Arkebuza ratukine spyna“, in: LIMIS, https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/190000000743751?s_id=wdTiboGaYYT9fV1E&s_ind=2&valuable_type=EKSPONATAS.

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Arkebuza