Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Austinė juosta

Austinė juosta

XIV–XV a.
Vilna
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 10

Tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį XIV–XV a. datuojamuose sluoksniuose rastas austinės vilnonės juostos fragmentas. Šis radinys yra toks vienintelis Vilniaus Žemutinės pilies archeologinėje medžiagoje. Vytinių juostų pavyzdžių Lietuvos archeologinėje medžiagoje žinoma vos keletas.

Vytinės juostos ­– tai siauri ilgi audiniai, kurių metmenys suvejami į dvisukes ar ketursukes virveles, sujungtas ataudo, kuris matyti juostos pakraštėlyje kaip taškučiai. Juostoms vyti buvo naudojamos lentelės – keturkampės plokštelės su skylutėmis kampuose siūlams verti. Viduramžiais Europoje buvo naudojamos trikampės ir šešiakampės lentelės. Jos gamintos iš kaulo, medžio ar kietos odos. Į kapus buvo dedamos ir specialiai gamintos miniatiūrinės žalvarinės arba gintarinės lentelės. Manoma, kad vytinės juostos buvo naudojamos drabužiams susijuosti ar surišti, sudėtingesnės – drabužių apdailai (juostelėmis būdavo apsiuvami ar apaudžiami drabužių kraštai).

Archeologinė medžiaga neleidžia daryti vienareikšmių išvadų apie juostų audimo ištakas. Sunku pasakyti, kur ši audimo technika buvo sugalvota ir kaip pasklido Europoje – ar iš Egipto, ar iš Rytų, ar iš Skandinavijos. Europoje vytinio audimo užuomazgų jau būta vėlyvajame neolite. Manoma, kad Ispanijoje (Karolinų salose) rastas pirmasis vytinio audimo įrankis – molinė keturkampė lentelė su skylutėmis.

Seniausias audimo būdas – pynimas – Lietuvoje žinomas iš Akmens amžiaus Pamarių ir Narvos kultūrų. Pynimo ištakos akivaizdžios ir šių dienų lietuvių pintinėse juostose. Lietuvos archeologinė medžiaga rodo, kad ankstyviausios vytinės juostelės siekia II a., Latvijoje – VI amžių. Nuo X a. pasirodo juostos, austos iš spalvotų siūlų. Vienas geriausiai išlikusių pavyzdžių – Paragaudžio kapinyne aptikta X–XI a. ornamentuota juosta. Jos ornamentas būdingas ir XIX a. suvalkiečių bei dzūkų juostoms. Iš archeologinės medžiagos matyti, kad pagrindiniai juostų raštų, puošybos sudarymo principai, ornamentų tipai susiformavo IV–XIII amžiuje. Juostų audimo paplitimą rodo IX–XI a. moterų įkapėse dažnai randami miniatiūriniai juostų audimo įrankiai. Daugiausia šių įrankių žinoma iš Lietuvos pajūrio, o daugiausia juostų fragmentų randama VIII–IX a. laidojimo vietose Vakarų Lietuvoje.

Vilniaus Žemutinėje pilyje rasta juosta puošta žalčiukų ornamentu. Šis ornamentas populiarus ir kitų tautų archeologinėse juostose. Seniausių ornamentuotų vytinių juostų rasta Norvegijoje (jos siekia IV–VI a.), Anglijoje ir Danijoje (X a.), Vokietijoje (III–IV a.), Suomijoje bei Švedijoje. Visų šių juostų ornamentika ir kompozicija būdinga tiek vadinamosioms archeologinėms, tiek etnografinėms XVIII a. pabaigos – XX a. baltų juostoms.

Vėliau vytinių juostų raštai perėjo į austines rinktines juostas, siuvinėjimą ir kitas taikomosios dailės sritis. Tie patys ornamentai paplito daugelio Europos šalių gotikinėje tekstilėje. Panašūs ornamentai austi Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Pavyzdžiui, Liuno vienuolyne esančiame gobelene (XVI a.), tais pačiais ženklais, kaip ir lietuvių juostose, dekoruota Dievo Tėvo apranga, o laidotuvių kilime, bizantinio stiliaus viduramžių tekstilės pavyzdyje, išaustame 1477 m. Rumunijoje, šiais ornamentais dekoruota arka, rėminanti kunigaikštienės Marijos de Mongop portretą.

Medžiagą parengė Giedrė Liekytė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Tumėnas V. „Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika“, in: Lietuvos etnologija, t. 9, Vilnius, 2002.

http://www.dvaromeistrai.lt/lt/juostu-vijimas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Austinė juosta