Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Veidrodis

Veidrodis

XIV–XV a.
Eglės mediena
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos 2005, 2007–2009 m. tyrimai, radinio inv. Nr. Md 113.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 170/8011 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG–08–77 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Dangų tyrimus atliko Medeina Steponavičiūtė, tyrimų Nr. KM 26; MT 55/1476 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį buvo rasta 16 vnt. medinių veidrodėlių rėmelių. Dauguma jų (15 vnt.) buvo nešiojami su savimi. Tik vienas veidrodis, gan stipriai išsiskiriantis savo dydžiu, buvo skirtas laikyti namuose. Tai 22 cm skersmens veidrodis, pagamintas iš eglės medienos, kaip ir visi – apskritas. Jis puoštas dviem ratu einančiomis iškiliomis linijomis. Į šį veidrodį galėjo būti įstatytas 12,5 cm skersmens vaizdą atspindintis paviršius. Kaip jis buvo naudojamas (pastatomas, pakabinamas ar paguldomas), nėra aišku. Veidrodžio nugarėlėje nepastebėta jokių laikiklio tvirtinimo pėdsakų, nėra ir pakabinti skirtos skylės.

Šis veidrodis išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad dirbinys, net ir išgulėjęs žemėje kelis šimtus metų, išsaugojo veidrodinio paviršiaus ir ornamento klijų likučius bei puošybinės dangos fragmentus. Į kultūrinį sluoksnį nepatenka oro, tačiau vis tiek vyksta irimo ir išplovimo procesai, tad paprastai per archeologinius tyrimus tesurandama medinė rėmo dalis. Šio veidrodžio centre ir šalia krašto pastebėtas gana nemažas kiekis baltos spalvos medžiagos, kuri greičiausiai atliko klijavimo funkciją. Centre mišiniu buvo priklijuotas veidrodis, o aplink jį – ornamentas. Likusi šio veidrodžio rėmelio dalis (du apvadėliai – kraštinis ir skiriantis veidrodį nuo papuošimo) buvo padengta alavo ir švino danga, kuri, spėjama, imitavo sidabravimą.

Analizuojant viduramžiškus ir šiek tiek vėlesnių laikotarpių veidrodėlius daugiausia problemų kelia vaizdą atspindinčio paviršiaus identifikavimas. Kai aptinkamas tik medinis veidrodžio rėmas, sunku pasakyti, iš kokios medžiagos buvo pagamintas vaizdą atspindintis paviršius: iš stiklo ar iš kruopščiai nublizginto metalo, o gal iš metalo ir stiklo kombinacijos. Poliruotos bronzos veidrodžiai jau buvo žinomi Antikoje. Nenuostabu, kad dėl puikių atspindėjimo savybių poliruoti specialaus metalo veidrodžiai naudojami ir šių laikų teleskopuose. O štai jau Romos laikų rašytojai mini ir stiklinius veidrodžius. Archeologiniai radiniai rodo, kad miniatiūrinius stiklinius veidrodėlius naudojo vikingai. Tačiau kažin ar šis stiklas buvo veidrodinis. Greičiausiai stiklo plokštelės, išpjautos iš išpūstos stiklo sferos, dengė poliruotą metalą ar foliją. Manoma, kad švinu dengtą veidrodinį stiklą išmoko pūsti Venecijos meistrai XV amžiuje. Tokie išpūsti stikliniai sieniniai veidrodžiai paveiksluose pradedami vaizduoti XV a. antrame ketvirtyje, o XVI a. tampa ypač populiarūs. Jie iškreipdavo vaizdą, tad manoma, kad greta jų dar ilgą laiką buvo gaminami plokšti metaliniai veidrodėliai. Kol nerasta archeologinio patvirtinimo, klausimas, kas sudarė XIV a. pabaigos – XV a. veidrodėlių veidrodinę plokštumą – poliruotas metalas, veidrodinis stiklas ar metalo ir skaidraus stiklo paketas, – lieka atviras. Ankstyviausi veidrodiniai stiklai Lietuvoje archeologų aptikti tik XVII a. datuojamuose kapinynuose.

Europos šalių medžiaga rodo, kad veidrodžių rėmelių forma buvo gana įvairi – netaisyklinga ar žvaigždės forma, daugiakampė. Tačiau peržvelgus medžiagą aiškėja, kad dauguma Europoje naudotų veidrodžių rėmelių pagal formą, konstrukciją, matmenis ir medžiagas nedaug skyrėsi tarpusavyje. Tai leidžia spėti, kad buvo tam tikri gamybos standartai. Puikus to pavyzdys – trys kone identiško dydžio, konstrukcijos bei puošybos veidrodėliai, aptikti gana toli vienas nuo kito nutolusiuose Europos miestuose: mūsų aptariamas veidrodis – Vilniuje, antras – Didžiajame Naugarde (Rusija) ir trečias – Pilzene (Čekija). Pastarasis radinys yra identiškas Vilniuje rastam rėmeliui tiek forma, tiek dydžiu, net medžio rūšimi. Be to, rasta mastikos ir folijos, susidedančios iš alavo ir švino. Šie komponentai, tyrėjų manymu, buvo naudojami veidrodiniam paviršiui sudaryti.

Medžiagą parengė Irena Kaminskaitė, dr. Rūtilė Pukienė
Fotografas Vytautas Abramauskas, iliustracijų autorė Irena Kaminskaitė

Panaudota literatūra
Orna J., Dudková V. „Osobní hygiena v plzeňských domácnostech na sklonku středověku“, in: Archaeologia historica, v. 38, Brno, 2013, s. 557–568.
Užuotaitė I. „Veidrodžiai be interjerų: kišeniniai, rankiniai ir pastatomi veidrodėliai, šukės“, in: Menotyra, t. 21, Nr. 4, Vilnius, 2014, p. 316–333.

Wood Use in Medieval Novgorod, ed. by M. Brisbane, J. G. Hather, Great Britain, 2007.
Крюгер И., Рыбина Е. А. Средневековые стеклянные зеркала, Москва, 2013. 

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Veidrodis