Dendrochronologija

Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Moksliniai tyrimai  >  Dendrochronologija

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro Dendrochronologijos ir medienos analizės laboratorijoje tęsiami 2003 m. Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ pradėti tiriamieji darbai.

Dendrochronologijos mokslas (gr. dendron – „medis“, chronos – „laikas“, logos – „mokslas“) naudoja medienos metinių rievių duomenis medienai datuoti bei chronologiškai rekonstruoti įvairius praeities reiškinius – tiek gamtinius, tiek kultūrinius. Kadangi medyje kasmet susiformuoja po medienos rievę, gerai išlikę medienos dirbiniai gali būti datuojami vienerių metų tikslumu.

Pagrindinis laboratorijoje atliekamas darbas – per Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje tyrinėjimus atkastų archeologinių medinių konstrukcijų tyrimai ir teritorijos užstatymo raidos rekonstrukcija. Tikslus konstrukcijų ir su jomis susijusių kultūrinių sluoksnių datavimas leis patikslinti, kada buvo naudojami įvairūs radiniai, rasti tuose sluoksniuose. Gauti duomenys apie per šimtmečius konstrukcijoms naudotos medienos savybes taip pat atskleidžia statybos technologijų raidą, miškų naudojimo pokyčius, valstybės prekybinių ryšių istoriją.

Gedimino kalno papėdėje įsikūrusios Žemutinės pilies teritorijos kultūriniai sluoksniai apsemti gruntinių vandenų, todėl, kitaip negu daugumoje kitų archeologinių vietovių, dėl deguonies trūkumo žemės mikroorganizmai negalėjo visiškai suskaidyti medienos, odos ir kitų organinių medžiagų reliktų. Mediena šiuose sluoksniuose tėra paveikta lėto, šimtmečiais trunkančio bedeguonio bakterinio irimo, ir, nors yra labai trapi, tinkama dendrochronologiniams bei kitiems tyrimams atlikti, o kai kurios konstrukcijos, tinkamai konservuotos, – ir eksponuoti. Epizodiniai bandymai taikant dendrochronologinį metodą datuoti Valdovų rūmų kultūriniame sluoksnyje randamas medienos liekanas vyko jau nuo 1989 metų, tačiau sistemingai dendrochronologiniai pavyzdžiai iš atkasamų medinių konstrukcijų pradėti imti 2002 metais. Be archeologinio ir architektūrinio dokumentavimo, iš visų archeologinių medinių konstrukcijų, kurių dėl suirimo negalima išsaugoti, remiantis ICOMOS „Istorinių medinių struktūrų išsaugojimo principų“ (Meksikas, 1999) 8 punktu nuolatiniam saugojimui yra paimti charakteringi pavyzdžiai dendrochronologiniams bei kitiems moksliniams tyrimams atlikti. Iš viso per 2002–2010 m. tyrimus paimta beveik 3 000 medienos pavyzdžių. Jeigu į medieną patenka deguonies, per šimtmečius lėtai bakterijų ardytoje senovinėje medienoje prasideda greiti biologinio irimo procesai. Todėl visa muziejaus mokslinių medienos pavyzdžių kolekcija saugojama laikinojoje šaldomoje saugykloje, kurioje palaikoma -6 ºC temperatūra. 

Dendrochronologinius ir kitus medienos tyrimus atlieka Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė. Jai talkina ir mokslinių medienos pavyzdžių kolekciją prižiūri šios grupės muziejininkas-archeologas Tomas Valatkevičius.

Didžioji dalis archeologinių medinių konstrukcijų rezidencijos teritorijoje yra iš pušies medienos. Be pušies, statiniams dar naudotas ąžuolas ir juodalksnis. Kiekvienos medžio rūšies metinių rievių informacija yra savita ir tiriama atskirai. Remiantis jau ištirtų ir datuotų pušies konstrukcijų duomenimis, laboratorijoje yra sudaryta tūkstantį metų apimanti pušies rievių pločių serija – standartinė chronologija, kuri naudojama kitoms pušies konstrukcijoms datuoti. Taip pat sudarytos kelių šimtmečių trukmės ąžuolo ir juodalksnio rievių chronologijos.

Laboratorijoje atliktų archeologinių konstrukcijų dendrochronologinių tyrimų rezultatai pristatomi tarptautinėse Europos ir pasaulio mokslinėse konferencijose, skelbiami publikacijose.

Valdovų rūmų muziejaus dendrochronologijos laboratorija dalyvauja tarptautiniame projekte „Towards a European research and data network for cultural tree-ring studies“ („Europos tyrimų ir duomenų tinklo kūrimas medžių rievų studijoms kultūros srityje atlikti“), skirtame Europos kultūros objektų dendrochronologiniams duomenims skaitmeninti ir duomenų bazei kurti. Projektą iš dalies finansuoja Nyderlandų mokslinių tyrimų organizacija, jo globėja – Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos Nacionalinė paveldo agentūra.

Dendrochronologiniu metodu datuotų konstrukcijų pavyzdžiai

1539–1540 m. datuotas medinis kolektorius, vedęs nuo III oficinos (Radvilų rūmų) per gynybines pilies sienas link senosios Vilnios vagos. Paskutinė medžio rievė yra užaugusi 1539 m., tai rodo, kad medis nukirstas laikotarpiu nuo 1539 m. rudens iki 1540 m. pavasario. Kolektoriui įrengti panaudotos pjautos pušies ir ąžuolo lentos, pušiniuose pagalvių rąstuose yra sielių rišimo iškartos, rodančios, kad rąstai plukdyti upe, greičiausiai 1540 m. pavasarį. Todėl galima teigti, kad kolektorius įrengtas 1540 m. 9 metrų ilgio kolektoriaus lentoms konservuoti buvo sukonstruotas specialus baseinas, kolektorius konservuojamas sacharozės tirpalu.

1485–1490 m. datuotas ąžuolinis lentų šulinys į šiaurę nuo pilies šiaurinės vidinio perimetro sienos. Ąžuolo lentos skeltos radialiniu būdu, pleištais skeliant kamieną nuo žievės link centro. Išorinės, buvusios prie žievės, rievės neišlikusios. Paskutinė rievė datuota 1485 m., tačiau, sprendžiant pagal lentų būklę, iki požievio trūksta ne daugiau kaip penkių rievių (t. y. medis pjautas 1485–1490 m.). Šulinio rentinys konservuojamas sacharozės tirpalu.

Be dendrochronologinių, laboratorijoje atliekami mikroskopiniai medienos anatominės sandaros tyrimai, padedantys nustatyti archeologinių radinių medienos rūšis. Šimtmečius žemėje gulėjusi mediena pakeičia spalvą, tvirtumą ir kitas savybes, leidžiančias nustatyti jos rūšį iš išvaizdos. Todėl tyrimams atlikti pasitelkiamas mikroskopas. Radinių medienos analizė atskleidė, kad jau tarp XIV–XV a. dirbinių yra pagamintų iš svetimžemių, Lietuvoje neaugančių rūšių, pavyzdžiui, iš Pietų Europoje paplitusio buksmedžio arba Karpatų kalnuose augančio kėnio. Buksmedis, ir ypač buksmedžio šaknis (senąja anglų ir normanų kalba vadinama digeon arba dudgeon), Viduramžių Europoje buvo labai vertinama medžiaga, jos naudojimas reglamentuotas teisės aktais. Jau nuo Antikos laikų Europoje, ypač pietų kraštuose, žinomos buksmedžio šukos. Londono peiliakaliams skirtuose 1380 m. karaliaus Ričardo II (Richard II) išleistuose nuostatuose nurodoma, kad draudžiama dažyti medines peilių kriaunas, išskyrus tas, kurios pagamintos iš buksmedžio šaknies. Peilių su buksmedžio medienos kriaunomis yra rasta ir archeologiniuose Valdovų rūmų sluoksniuose. Vilniaus Žemutinės pilies rezidencijoje aptikta ir buksmedžio šukų. Tokie radinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad, nepaisant karų ir vėlyvo įsiliejimo į krikščioniškąjį pasaulį, kultūriniai ir prekybiniai Lietuvos ryšiai su Vakarų Europa buvo gana intensyvūs.

Stendinis pranešimas, pristatytas Europos dendrochronologų konferencijoje Eurodendro-2009

Atnaujinta
2012-12-07
Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Moksliniai tyrimai  >  Dendrochronologija