Straipsniai

Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Lietuvos valdovų rūmai – laisvės, valstybingumo ir stiprybės simbolis – sociologiniame Lietuvos gyventojų tyrime

Eugenija Krukauskienė
Lietuvos valdovų rūmai – laisvės, valstybingumo ir stiprybės simbolis – sociologiniame Lietuvos gyventojų tyrime

Nuo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybės laukia labai atsakingos pareigos – pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Lietuvos tarptautinis prestižas, o ir žmonių pasididžiavimas savo valstybe priklausys ne tik nuo sugebėjimo vadovauti darbo grupėms ir komitetams, bet ir nuo vietų, kuriose vyks renginiai, reprezentatyvumo. Numatoma, kad pagrindiniai renginiai vyks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, jų įrengtoje dalyje. Valdovų rūmų atkūrimas buvo viena iš tautos atgimimą skatinančių ir ją vienijančių idėjų nuo Lietuvos atgimimo pradžios. Ir kaipgi taip atsitiko, kad retkarčiais ji virsdavo arba ją buvo siekiama paversti tautą priešinančiu ar skaldančiu objektu? Tam turėjo įtakos ne tiek statytojų nesugebėjimas numatyti darbų sudėtingumo, rūpestingumo stoka statybų įkainių kaitos laikotarpiu, kiek šio objekto naudojimas nešvariose politikų ir paveldosaugos specialistų kovų peripetijose. Tomas S. Butkus, išsamiai nagrinėjantis Lietuvos urbanistikoje dar mažai tyrinėtus klausimus, pastebi: „Tai turbūt vienintelis objektas Lietuvoje, kai, nors ir stokojant ikonografinės medžiagos, taikomas istorinės rekonstrukcijos principas.“ Jis kartu pateikia ir savo išvadą – „Valdovų rūmų atstatymas yra pozityvus žingsnis. Klaida paprasta: valstybinės reikšmės projektas politizuotas. Daug žalos padarė ir skubėjimas projektą įgyvendinti iki 2009 m.“[1] Valstybei reikšmingu paveldu, jo atstatymu arba atkūrimu neturėtų būti manipuliuojama keičiantis socialiniam laikui. Klasikinės formos varžosi su greitai besikeičiančiomis madomis. Dabar labai madingas stiklas, kuris vyrauja kiekviename šių dienų statinyje ir skatina ne atkurti paveldą, o įkalinti jį šioje medžiagoje. Anot Žano Bodrijaro (Jean Baudrillard), įstiklintos erdvės ypatingos tuo, kad sukuria sąryšio su atmosfera įspūdį, gali matyti, bet negali paliesti[2]. Laikinumą suvokiantys autentiškų liekanų įstiklinimo šalininkai, įstiklinimo idėjomis prisitvirtinę prie istorinių objektų, tikisi išlikti ateinančiose kartose. Naujausių technologijų mados ypač greitai keičiasi ir kartais laimi tie, kurie išlaukę įšoka į ilgalaikių technologijų traukinį. Tačiau išradingi postmoderno kūrėjai, be istorinių objektų, turi pakankamai erdvės šiuolaikinei raiškai.

Šiuo metu daugelyje Lietuvos kultūros sričių madinga pašiepti romantizmą, Romantizmo laikotarpį. Koncentruotu pavidalu tokį požiūrį išreiškia „nelengvo paveldo“ tyrėjų išvados: „Analizuojant atkūrimo reiškinį paaiškėjo, kad tradicionalistinė pozicija šioje byloje tipologiškai ir genetiškai priskirtina Romantizmui, kurio bruožais galėtume laikyti istorizmo metodologiją istorijos moksle, nacionalistinį didįjį naratyvą, „paminklinę“ istorinę sąmonę ir elementinę paveldosaugą. [...] Vis dėlto ne skirtingos metodologinės, ideologinės ar teorinės sampratos nulėmė galutinį pozicijų dėl Valdovų rūmų išsiskyrimą. Mūsų manymu, viską nulėmė dominuojantis, iš Romantizmo epochos ateinantis istorinės atminties modelis.“[3] Ten pat pabrėžiama, kad į formuojamą naują istorinį naratyvą orientuotos Vilniaus universiteto darbo grupės idėjos dominuojančiam naratyvui buvo nereikalingos. Ne tik šiame leidinyje remiamasi svaria terminija, pašiepiant Valdovų rūmų atkūrimo principus, o juk „naratyvas“ lietuviškai – tai tik pasakojimas, kurio analizė daugelyje humanitarinių ir socialinių mokslų pasitelkiama kaip papildomas kokybinių tyrimų metodas. Istorikų naratyvistų taip mėgstamas Jėrnas Riusenas (Jörn Rüsen) teigia, kad „istoriniam pasakojimui būdinga bendra funkcija orientuoti praktinį gyvenimą laike mobilizuojant laiko patyrimo prisiminimą, plėtojant tęstinumo sąvoką ir stabilizuojant tapatybę.“[4] Kaip matome, istorinis pasakojimas, ar kitaip – istorinis naratyvas, reikalingas kultūros tęstinumui, tapatybės palaikymui, o ne jos griovimui iš vidaus, pasibaigus griovimui iš išorės. Pirmiausia vertėtų prisiminti, kad intelektinės orientacijos (Romantizmas, Modernizmas, Postmodernizmas ir pan.) būdingesnės tam tikriems laikotarpiams, kaip ir kiekviena nauja mada, nelauktai nusilpsta. XX a. pabaigoje įsisiūbavęs postmodernizmas jau baigia išsikvėpti, ir netrukus galinga pašaipos banga gali užlieti ne tik „stiklo karstų“, „stiklainių“, bet ir virtualių erdvių projektus. Antra vertus, visas mokslas yra hipotetinis ir refleksyvus. Jei nebūtų hipotetinis, tai mokslinė mintis nesivystytų ir nesugrįžtų prie seniai užmirštų teiginių, o jo refleksyvumas susijęs ne tik su asmeninėmis tyrėjų savybėmis, bet ir su mokslo hierarchine sistema bei jo aplinka. Pjeras Burdjė (Pierre Bourdieu) pastebėjo, kad visų mokslininkų, kaip kultūros kūrėjų, „požiūriai visuomet šiek tiek priklauso nuo jų padėties lauke, kur visi iš dalies apsibrėžia santykių atžvilgiu, priklausomai nuo savo skirtingumo ir atstumo nuo tų, su kuriais jis rungtyniauja.“[5] Tai, jo nuomone, susiję ir su „analitiko padėtimi ne platesnėje socialinėje struktūroje, bet akademinio lauko aplinkoje“, su analitiko galia šiame lauke. Bet labiausiai jis pabrėžia intelektinį refleksyvumą, kuris atitrūksta nuo praktikos ir gali priversti nepastebėti praktikos logikos teoriniuose samprotavimuose[6]. Kultūros vartotojai, skirtingai nei civilizacijos teorijų kūrėjai, visais intelektinės orientacijos laikotarpiais pasižymi praktine logika ir skleidžiamuose teoriniuose išvedžiojimuose stengiasi įžvelgti kasdienybės požymius. Tai priskirtina kultūrinio tapatumo laukui. Klasikinė kultūrinio tapatumo formulė – iš kur mes atėjome, kuo esame ir kur einame bei kuo galėtume būti – suponuoja laike ir erdvėje daug kultūros definicijų. Kultūrinis tapatumas apima ne tik istorinius naratyvus arba istorinę atmintį, kurių prasmė daug siauresnė už kultūrinius naratyvus, kultūrinę atmintį, išreiškiamą kultūrinėmis memomis, persiduodančiomis iš kartos į kartą, kad ir su tam tikromis mutacijomis. Į kultūrinio tapatumo lauką patenka ir mokslinės kultūros dalykai. Lietuvos humanitarinės mokslinės minties refleksijos apibūdinimą galima papildyti intelektiniu pavaldumu didžiųjų kaimynių projektams, tik šiuo metu refleksijos, palyginti su sovietmečiu, šiek tiek pasislinko – nuo rytų slavų vakarų slavų kryptimi.

Galvojant apie valstybę, pravartu prisiminti nuo Antikos laikų žinomą paprastutę tiesą: siekiant sunaikinti tautą, pirmiausia griaunami jos miestai, naikinami valstybingumo simboliai ir niekinamos šventovės. Todėl save gerbiančių valstybių ir tautų savivokos atkūrimas neišvengiamai suponuoja valstybingumo simbolių ir šventovių atkūrimą. Ne tik XX amžiuje, o dešimtimis skaičiuojamoms kartoms Lietuvoje išgyvenus tautos ir valstybės naikinimą, dabartinei kartai, atkūrusiai Lietuvos nepriklausomybę, tai ypač aktualu. Siekiantiesiems prisidėti prie valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo, kuris Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkuriamuoju aktu 1990 m. kovo 11 d. tik juridiškai įsiteisino, nėra žeminantys įvairūs įvardijimai, pavyzdžiui, „tradicionalistai“, „paminkline sąmone pasižymintys“, „istorijos perrašinėtojai“, nes ne tokių keiksmų ir prakeiksmų jie arba jų tėvai, protėviai girdėjo katorgose, gulaguose, tremtyse ar čia, savo šalyje, šviečiant tiek „stalininei“, tiek ir „postalininei saulei“. Demokratinėje valstybėje žiniasklaidos karaliavimo eroje tautos, valstybės simbolių atkūrimo idėjas griauti ir naikinti tautiečių galvose gana paprasta, tereikia reguliariai pasirodyti televizoriaus ekrane, kartojant vis tas pačias frazes ir reikšmingai palinguojant galva. Todėl sociologiniais metodais pravartu būtų patikrinti, ar tautos sūnūs ir dukros ne tik himno žodžiais, bet ir širdimis iš praeities stiprybę semiantys, ar yra perėmę peršamus paniekinamus atkuriamų Valdovų rūmų įvaizdžius, plaukiančius ne tik iš mokslo, paveldosaugos sferų, bet ir iš kai kurių valdžios institucijų atstovų. Svarbu nustatyti, koks požiūris į valstybingumui svarbų atkuriamą kultūrinį paveldą, čia pat matant pagrindinėse senamiesčio arterijų sienose kebabų, picų, o ir didžkukulių valgytojams bei kitiems vartotojų kultūros veikėjams kertamas ir įstiklinamas sienas, reikšmingai tylint klasikinės paveldosaugos apologetams ir naujų naratyvų kūrėjams? Gal kada nors bus mėginama šias ir kitas senamiesčių sienas atkurti, ieškant Lietuvos didmiesčių autentiškų senamiesčio atvirukų? Be to, stebint per kiekvienus rinkimus į valdžią besiveržiančių jėgų gausą bei negailestingą priešpriešą ir, numanant, kad kaip toje dainoje „dar toliau dar bus gražu“, nuspręsta šiuos metus pasirinkti sociologinių tyrimų atskaitos tašku ir nustatyti, pavyko ar nepavyko sujaukti Lietuvoje likusių žmonių protuose ir sielose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo idėją.

Lietuvos gyventojų požiūris į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus

Norint ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, pasirinktas kultūrinio tapatumo rodiklis, išreiškiantis jų simbolizavimo pobūdį. Simbolizavimo, kaip rodiklio, pasirinkimas pirmiausia susijęs su Valdovų rūmų įvardijimu viešajame diskurse.

2012 m. birželio 1–12 d. pagal Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Sociologijos teorijos ir stratifikacijos skyriaus sociologų metodiką Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią 1 002 Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausti 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai. Į klausimą, ką simbolizuoja baigiami atkurti Valdovų rūmai, tik šiek tiek daugiau negu dešimtadalis gyventojų atkuriamus Valdovų rūmus apibūdino korupciją ar asmeninę naudą simbolizuojančiais posakiais (žr. 1 lentelę). Vienas iš dešimties apie atkuriamus Valdovų rūmus negalėjo arba nenorėjo pasakyti, ką jie simbolizuoja.

1 lentelė. Atsakymų į klausimą „Baigiami atkurti Lietuvos valdovų rūmai. Ką, Jūsų manymu, jie simbolizuoja?“ pasiskirstymas

Simbolizavimo išraiškos

Procentai

Tai Lietuvos valstybingumo simbolis

 34,3

Tai laisvos Lietuvos, galinčios rūpintis savo istoriniu paveldu, simbolis

 32,1

Tai korupcijos ir asmeninės naudos simbolis

 11,9

Tai galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „nuo jūros iki jūros“ simbolis

 11,4

Simbolizuoja kultūros, muziejinę vertybę

 0,7

Neatsakiusieji, nurodžiusieji, kad nieko nesimbolizuoja

 9,6

 Iš viso

 100

 

Taigi apie 80 procentų Lietuvos gyventojų palankiai vertina Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, nurodydami, ką jie simbolizuoja. Daugiau negu trečdalis Lietuvos gyventojų mano, kad Valdovų rūmai yra Lietuvos valstybingumo simbolis. Dažniau taip mano aukštąjį išsilavinimą turintys ir ne didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai. Kitas trečdalis gyventojų labiau linkę pabrėžti laisvės idealus, jiems tai laisvos Lietuvos, galinčios rūpintis savo istoriniu paveldu, simbolis. Dažniau taip galvoja penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės, nes jie turėjo galimybę dalyvauti atkuriant Lietuvos valstybę. Trigubai mažesniam Lietuvos gyventojų skaičiui artimesnis galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „nuo jūros iki jūros“ simbolis. Vyrai dažniau negu moterys ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose nurodo, kad Valdovų rūmai simbolizuoja galingą valstybę „nuo jūros iki jūros“. Iš viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvaizdį nukonkuruoja laisvos Lietuvos, jos valstybingumo svarba. Kitataučiai Lietuvos gyventojai, kuriems suprantamesni laisvės idealai negu valstybingumas, kuris gali prieštarauti jų tautų valstybių geopolitinėms nuostatoms, tad jie dažniau negu lietuviai mano (rusų – 42,3 proc., lenkų – 36,8 proc.), kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai simbolizuoja laisvą Lietuvą, galinčią rūpintis savo istoriniu paveldu. Dvigubai mažiau kitataučių negu lietuvių nurodo, kad tai galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „nuo jūros iki jūros“ simbolis. Tai, kad Valdovų rūmai, kaip galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, tiek lietuvių, tiek kitų tautybių Lietuvos piliečiams nėra vienintelė simbolizavimo išraiška, susiję ir su bendro istorinio likimo vertinimu. Šį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolį Lietuvos kultūrinėje atmintyje apkartino Liublino unijos pervertinimas kaimyninėje valstybėje, žinant, kuo baigėsi ši sąjunga. Matiaso Niendorfo (Mathias Niendorf) nuomone, lietuviams dramatiškomis aplinkybėmis, kaip kompromisas pasirašyta Liublino unija, „lenkų autoriams priešingai – dar ir šiandien daugeliu atvejų sunku išvengti susižavėjimo patoso, kuriuo trykšta jau cituotas 3 unijos sutarties straipsnis. Jame patvirtintas dviejų valstybių susiliejimas, o tolesni pasažai (ypač 9 ir 15 straipsniai) patvirtina Lietuvos teises.“[7]

Įvertinant tyrimo paklaidą, akivaizdu, kad keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų Valdovų rūmų atkūrimą laiko tautai svarbiu objektu, o viešajame diskurse eskaluojami neigiami požiūriai gyventojams nedaro pageidaujamo įspūdžio, jiems svarbesni pagrindiniai jų atkūrimo tikslai, o ne vienokie arba kitokie nesklandumai. Tie apklausti gyventojai, kurie atkuriamus Rūmus laiko korupcijos arba asmeninės naudos simboliu, paprastai tai apibūdina stereotipinėmis, bendromis frazėmis, dažniausiai sklindančiomis žiniasklaidos priemonėmis, tokiomis kaip „pinigų švaistymas“ ar „pinigų plovimas“. Nurodydami asmeninius interesus, tik apie 1 proc. gyventojų kartu pamini ir mirusio Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko pavardę. Politizuotame Valdovų rūmų atkūrimo diskurse dabar jau mirusio Prezidento įvaizdžio įtaka gyventojų nuomonei dažnai būdavo (ir dabar kartais) pervertinama, pamirštant kitų Lietuvos Respublikos Prezidentų Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos Seimo nuomonę, kai 2000 m. spalio 17 d. buvo priimtas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas“. Įvertinant Lietuvos žiniasklaidoje pateikiamų neigiamų nuomonių apie Valdovų rūmų atkūrimo gausą, sprendimo galią turinčių neigiamų pasisakymų intensyvumą žiniasklaidoje, siekiant stabdyti jų atkūrimo darbus, ir tokią negausią priešiškai nusiteikusių dėl atkuriamų rūmų gyventojų dalį, šį atvejį galima nagrinėti kaip neįvykusio numatomo poveikio gyventojų mąstymui pavyzdį. Įvairių šalių tyrėjai yra atlikę daug tyrimų, ką ir kaip absorbuoja medijų arba žiniasklaidos vartotojai. Mišelis de Serto (Michel de Certeau) daro prielaidą, kad kai kuriais atvejais stebima stipri žmonių pasipriešinimo medijų manipuliacijoms galia. Šis pasipriešinimas gali reikštis konservatyvumo formomis arba kitais visuomenės silpnesniųjų elgesio būdais, pakertančiais kėslus stipresniųjų, kurie siunčią atitinkamą žinią masiniam vartotojui, siekdami manipuliuoti jais tik jiems vieniems žinomais tikslais. Apibūdindamas tokius vartotojus, M. de Serto siūlo metaforą – „vartotojai-sfinksai“ (consumer-sphinx), kurie lieka mįslė (enigma) įtrauktiems į komunikacijų procesus, ypač naudojantiems įvairias gudrybes žiniasklaidoje savo tikslų įgyvendinimui[8]. Daug metų, ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, remiantis Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos institute (seniau Filosofijos ir sociologijos institute) atliekamų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad pasipriešinimas vienokioms arba kitokioms medijų manipuliacijoms daugiausia priklauso nuo jų vartotojų vertybinių nuostatų. Jei komunikacijų vartotojai nebūtų atsparūs, tai sovietmečio propaganda būtų nustelbusi valstybės ir tautos atgimimo bei atkūrimo idėjas.

Vertybinių nuostatų įtaka požiūriams į Lietuvos valdovų rūmus

Lietuvos gyventojų vertybinės nuostatos dėl Lietuvos valstybingumo viešajame diskurse dažnai įvardijamos patriotizmo – ne patriotizmo dimensijomis. Tačiau sprendžiant pagal ilgalaikius įvairių Lietuvos gyventojų grupių tyrimus, jos labiausiai atsiskleidžia idealizmo ir materializmo (kasdiene prasme) sandūroje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai buvo aišku, kad keičiantis socialinėms sanklodoms ir didžiajai kaimynei skelbiant blokadą bei tebešeimininkaujant svetimai kariuomenei, gali nukentėti gyventojų materialinė gerovė, buvo pradėta tirti, kam teikiamas prioritetas: ar Lietuvos laisvei, jos valstybingumui, ar materialinei gerovei. Klausimas buvo ir yra formuluojamas taip, kad prašoma nurodyti, kuris iš galimų pasirinkimų yra pirmoje, kuris – antroje vietoje, kadangi abu dalykai yra svarbūs, nustatoma tik jų hierarchija. Valstybės atkūrimo laikotarpiu idėjos ir jų įgyvendinimas Lietuvos gyventojams buvo daug svarbesnės už materialinius nuostolius, daug daugiau nei keturi penktadaliai prioritetą teikė Lietuvos laisvei ir valstybingumui. Po tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir svetimos kariuomenės išvedimo euforijos natūraliai pradėjo augti kasdienės gerovės siekių vertė. Kai kurių gyventojų grupių sociologinių tyrimų duomenyse buvo stebimos nusivylimo išraiškos, kantrybės stoka, laukiant gyvenimo kokybės priartėjimo prie Vakarų šalių. Iki 1996 m. teikiančių prioritetą Lietuvos laisvei ir valstybingumui žmonių sumažėjo trečdaliu[9]. Pasitinkant Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį, kai mažiausiai turintys kantrybės gausiai papildė lietuvių diasporą užsienyje, tirtieji, pirmoje vietoje nurodantys asmeninę gerovę arba Lietuvos laisvę, valstybingumą, pasidalydavo per pusę[10]. Be to, įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. valstybingumas ėmė atrodyti saugesnis nei kasdienė gerovė.

Kaip ir buvo tikėtasi, išgyvenus pastarųjų metų krizę, materialinės gerovės svarba Lietuvos gyventojams padidėjo, bet ne tarp palankiai vertinančiųjų Valdovų rūmus. Pateikiamame 2012 m. reprezentatyviame Lietuvos gyventojų tyrime teikiančiųjų pirmenybę Lietuvos laisvei ir valstybingumui tarp palankiai vertinančiųjų Valdovų rūmus apie 10 proc. daugiau (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Vertinančiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą jų simbolizavimo išraiškomis pasiskirstymas pagal tai, kas svarbiau: Lietuvos laisvė ir valstybingumas ar materialinė gerovė (procentais)

 

Valdovų rūmų vertinimo pobūdis

Pirmoje vietoje nurodoma materialinė gerovė (procentai)

Pirmoje vietoje nurodoma Lietuvos laisvė ir valstybingumas (procentai)

 

Iš viso (procentai)

Palankiai vertinantieji Valdovų rūmų atkūrimą: nurodžiusieji Lietuvos laisvės, valstybingumo ar jos stiprybės simbolius (78, 5 proc. visų apklaustųjų)

55,75

44,25

100

Nepalankiai ir neutraliai vertinantieji Valdovų rūmų atkūrimą: nurodžiusieji korupcijos bei asmeninės naudos simbolius ir manantieji, kad nieko nesimbolizuoja (21,5 proc. visų apklaustųjų)

65,2

34,8

100

Kaip rodo šio tyrimo duomenys, ir dauguma materialinei gerovei teikiančiųjų prioritetą mano, kad Valdovų rūmai yra svarbus valstybingumo, laisvės ir jos stiprybės simbolis. 2 lentelėje matome visų Lietuvos gyventojų vidutinę nuomonę. Tačiau kai kuriose gyventojų grupėse laisvė ir valstybingumas daugumai tiriamųjų yra prioritetinis – tai gyvenantiesiems Vilniuje, specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą, pagal amžių: vyriausiems ir jauniausiems (iki 30 m.) – senelių ir anūkų kartoms. Ši vyriausios ir jauniausios kartos vertybinių nuostatų bendrumo tendencija pastebima daugelyje kitų kultūrinių nuostatų. Vidurinė karta labiau susirūpinusi karjeros dalykais, gyvenimo kokybe, o vyriausi ir jauniausi labiau vertina tautinius idealus: pirmieji patyrę, kad „ne vien duona žmonės gyvi“, jauniausi tikėdami, kad svarbu vadovautis siekiais, idealais, ne tik piniginėmis jų išraiškomis.

Idealistinės ir materialistinės vertybinės nuostatos labiausiai reiškiasi apibūdinimuose, atsakymuose į atvirą klausimą, kodėl tiriamieji taip mano. Teikiantieji prioritetą Lietuvos valstybingumui savo vertybines nuostatas išreiškia taip: „kiekviena tauta turi savo teritoriją ir valstybę gerbiančius žmones“, „laisvė, valstybingumas svarbiausios vertybės, ką žmogus turi, gyvendamas tėvynėje“, „materialinė gerovė laikina, o valstybingumas – ir sau, ir ateičiai“, „be valstybingumo nėra nei laisvės, nei materialinės gerovės“, „jei visi stengtųsi dėl valstybės, tai ir gerovė pakiltų“, „nebūtina tuos milijonus turėti – aš esu patriotė“, „sunkiau pasiekiamos vertybės turi būti pirmoje vietoje“, „tiesiog norisi turėti savigarbą – jei žmogus pats savęs negerbia, tai ir kitas negerbs, net ir mažoje valstybėje tą galima pasiekti“, „ne veltui mūsų seneliai kovojo tuomet už laisvę, todėl mes turime branginti atkovotą laisvą Lietuvą ir didžiuotis, kad esame lietuviai“, „Lietuvos laisvė atvėrė perspektyvas tiek valstybei, tiek žmonėms“ ir pan. Labiau vertinančiųjų materialinę gerovę motyvacija skurdesnė: „koks skirtumas, kur gyveni, jeigu esi gerai aprūpintas“, „kas iš valstybingumo, jeigu negaliu sočiai pavalgyti“, „tenka idealus aukoti šeimos išlaikymui“, „esant materialinei gerovei, jautiesi laisvas“, „man bus geriau, jeigu aš sieksiu sau naudos“ ir pan.

Kai kritikuojamas Valdovų rūmų atkūrimas viešajame diskurse, dažnai, kaip ir tarp tiriamųjų, teikiančių prioritetą materialinei gerovei, pasitelkiama skurdo kultūros motyvacija, pavyzdžiui, kiek galima būtų atkūrimui skirtais pinigais paremti skurdžių visuomenės narių. Platinantiesiems skurdo kultūros nuostatas galima patarti perskaičiuoti įdėtus pinigus į Valdovų rūmų atkūrimą „naujaisiais ilgaisiais pinigais“ (degtinės buteliais), tuomet būtų dar suprantamiau materialistinių nuostatų gyventojams. Vytautas Kavolis, analizuodamas antropologo Oskaro Levio (Oscar Lewis) mintis, išdėstytas knygoje apie skurdo kultūrą (culture of poverty), pastebi, kad „įsitvirtinusi skurdo kultūra trukdo žmonėms grumtis su savo vargu, keisti nepalankias gyvenimo sąlygas“, konstatuodamas: „Čia nesvarstysime, kam skurdo kultūra gali būti būdinga – ji būdinga ne vien puertorikiečiams Niujorko centre, bet ir kai kurioms intelektualų grupuotėms šiandieninėj Lietuvoj.“[11] Laikas eina, bet skurdo kultūros propagavimo tendencijos kai kuriose intelektualų grupuotėse nesikeičia, ir tai skatina net pasiturinčius žmones reikalauti pašalpų arba kompensacijų iš valstybės, keiksnojant į Lietuvos valstybingumą, į šalies ateitį orientuotus projektus. Bendrai tariant, manipuliavimas skurdo kultūros motyvais labiausiai paveikia politines preferencijas, labiau rinkimų nei kultūrines nuostatas. Tai galima paaiškinti kultūrinės atminties definicijų kultūrinių memų (meme) patvarumu.

Kultūrinių memų vaidmenį kultūros perimamumui ir jos patvarumui išplėtojo Nina Vitošek (Nina Witoszek), tirdama norvegus sutelkiančias kultūrines memas, tam tikrus informacinius tautos pasaulėvaizdžio vienetus, kurie, būdami materialiojo ir nematerialiojo kultūrinio paveldo perteikėjai, atsiradę ne išnyksta, bet plėtojasi ir ilgainiui keičiasi. Kultūrinių memų pasitelkiant sociologinius metodus galima aptikti ir Lietuvos gyventojų kultūrinio tapatumo lauke[12]. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, kaip Lietuvos valstybingumo, jos laisvės ir stiprybės simbolis, yra kompleksinės Lietuvos laisvės memos sudedamoji dalis. Ši kompleksinė mema apima daugelį laisvės ir valstybingumo simbolių, vertybinių darinių, jų raiškų konkrečiais tautos gyvavimo laikotarpiais, įskaitant ir dabartį. Persiduodamos iš kartos į kartą, kultūrinės memos įgauna tautinių memų pavidalą, išsaugodamos tam tikrą patvarumą ir išskirtinumą kitų kultūrų apsuptyje.

Išvados

  • Remiantis 2012 m. birželio mėnesio reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, beveik keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų palankiai vertina Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą, nurodydami, ką jie simbolizuoja.
  • Tie žmonės, kurie pasižymi nematerialistinėmis vertybinėmis nuostatomis, teikia prioritetą Lietuvos laisvei ir valstybingumui, dažniau palankiai vertina Lietuvos valdovų rūmų atkūrimą.
  • Atkuriami Valdovų rūmai, kaip Lietuvos valstybingumo, jos laisvės ir stiprybės simbolis, būdami kompleksinės Lietuvos laisvės memos sudedamoji dalis, pasižymi atsparumu viešojo diskurso neigiamų nuomonių įtakai.  
 

[1] Butkus T. S. Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija, Vilnius, 2011, p. 98.

[2] Baudrillard J. The System of Objects, London, New York, 2005, p. 42–43.

[3] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo byla, Vilnius, 2006, p. 32.

[4] Rüsen J. Istorika, Vilnius, 2007, p. 66.

[5] Bourdieu P., Wacquant L. C. D. Įvadas į refleksyviąją sociologiją, Vilnius, 2003, p. 64.

[6] Ibid.

[7] Niendorf M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Studija apie nacijos formavimąsi ankstyvaisiais naujaisiais amžiais 1569–1795, Vilnius, p. 52.

[8] Berger A. A. Making Sense of Media. Key Texts in Media and Cultural Studies, Oxford, 2005, p. 124.

[9] Miestiečiai. Vilniečių ir kauniečių savivokos bei požiūrių sociologinė analizė, Vilnius, 1997, p. 34.

[10] Matulionis A.V., Maniukaitė G., Trinkūnienė I., Krukauskienė E., Liutikas D. Lietuvos studentijos socialinio portreto bruožai, Vilnius, 2010, p. 105–106.

[11] Kavolis V. Kultūros dirbtuvė, Vilnius, 1996, p. 29–30.

[12] Krukauskienė E. „Memų paieška ir raiška tautos kultūroje“, in: Filosofija. Sociologija, t. 22, Vilnius, 2011, Nr. 4, p. 476–482.

Straipsnis publikuotas leidinyje Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae. vol. 2 (MMXI), sud. Gintautas Striška, Vilnius,  2​012, p. 23–28.

 

Atnaujinta
2013-03-04
Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Lietuvos valdovų rūmai – laisvės, valstybingumo ir stiprybės simbolis – sociologiniame Lietuvos gyventojų tyrime