Straipsniai

Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius

Vydas Dolinskas
Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius

Tarptautinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, kurioje pristatomos XIV–XVIII a. gyvenusios istorinės asmenybės, liudijančios lietuvių ir ukrainiečių bendros istorijos ir bendro kultūrinio bei meninio paveldo tradiciją, skatina trumpai apžvelgti bent kelias svarbesnes šių tautų sambūvio istorines aplinkybes, apibūdinti ryškesnius ryšių faktus ir bendrus istorinius procesus, atkreipti dėmesį į žymesnes vietoves, susijusias su iškiliomis giminėmis, palikusiomis reikšmingų pėdsakų abiejų tautų praeityje. Būtina paminėti, kad šio rytinio Vidurio Europos regiono valstybinių darinių ir politinių sienų kilmė ir kaita taip pat lėmė, jog ukrainiečiams ir lietuviams svarbūs istorinės raidos aspektai lygiai taip pat reikšmingi ir kitiems buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijų įpėdiniams – lenkams ir baltarusiams. Šį kelių tautų bendrumo suvokimą lemia ne tik formalus geografinis teritorijų priklausomybės veiksnys, bet ir bendras protėvių dalyvavimas kuriant valstybingumą ir kultūrinį paveldą bei jį saugant, gyvybingas dvasinis ryšys su paveldo paminklais, jų reikšmė kiekvienos tautos nacionalinei ir istoriškai susiklosčiusio regiono tapatybei. Tad bendra istorija ir kartu sukurtas paveldas turi jungti ir jungia šiandienės Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos tautas. Istorija ir paveldas negali būti vienpusiškai pasisavinami, jie privalo būti suvokiami kaip bendra visų regiono tautų kūrybinių galių apraiška.

Įvairių praeities ryšių kontekstas leidžia akivaizdžiau suvokti tautų bendrystės istorinius pagrindus ir jų iki šiol aktyviai veikiamus nūdienos santykių aspektus. Šis kontekstas taip pat padeda suprasti, kaip senosios Lietuvos valdovų ir didikų portretų turininga ir gausi kolekcija susiformavo Ukrainoje ir kodėl ši paroda Vilniuje galėjo būti surengta iš Lvovo ir Lucko muziejų rinkinių.

Kaip nesunku nuspėti, prisiminus tarp lietuvių labai populiarų posakį apie senąją Lietuvos valstybę „nuo Baltijos iki Juodosios jūros“, ta svarbiausia jungiamoji šiandienių Lietuvos ir Ukrainos aktualaus bendravimo, kartu istorinės bendrystės pajautos grandis yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos valstybinė ir kultūrinė tradicija. Viduramžiška Lietuvos valstybė sudarė sąlygas ne tik istorinės ir etninės lietuvių tautos tapsmui, bet ir rusėnams (gudams) išsiskirti iš rytų slavų bei modernioms ukrainiečių ir baltarusių nacijoms kristalizuotis. Tokią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinę ir etnopolitinę misiją šiame rytiniame Vidurio Europos regione yra taikliai pastebėję etninių sentimentų šioms žemėms ir jos tautoms neturintys, todėl nešališki užsienio mokslininkai (žr. Hellmann; Jablonowski; Conze; Zernack; Niendorf; Snyder ir kt.).

Teigiamai vertinamas pastaraisiais metais akivaizdus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio, kultūrinio, meninio paveldo permąstymo ir aktualinimo suaktyvėjimas (žr. Lietuva–Ukraina, 1995; Литва–Україна, 1995; Україна, 2008; Ukraina, 2010; Matušakaitė; Gudavičius; Norkus ir kt.). Tačiau kartais senosios Lietuvos valstybės praeities ir paveldo aktualinimas pasireiškia ir primityvokomis šiandienos realijų, nulemtų tuo metu svarbių nacionalinių dalykų ar politinių konjunktūrų, projekcijomis į praeitį, „istorijos savinimusi“ ar bandymais konstruoti menamas imperialistines schemas (žr. Ермаловіч; Valionytė ir kt.). Pastebėtina, kad šis bendrystės ignoravimas ar tendencingas interpretavimas, mesianistinių ar partikuliarinių tendencijų akcentavimas būdingas tiek buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduoliui, tiek ir periferijoms. Atskiruose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose šiandien gyvenantys ir savo bei kaimynų praeitį, paveldą, tarpusavio santykius mėginantys apmąstyti autoriai kartais vis dar nepajėgia atsiriboti nuo XIX a. Rusijos primestų istoriografinių klišių ir tendencingų senosios Lietuvos valstybės istorinės reikšmės vertinimų. Vienpusiškas požiūris būdingas ir daliai autorių, susijusių su buvusios Lenkijos Karalystės teritorijomis ir tradicija. Todėl reikėtų pritarti racionalioms ir istoriškai pagrįstoms mintims, kviečiančioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą pažinti kaip bendro kelių etninių, konfesinių bendrijų ir jų tradicijų sugyvenimo ir kūrybos procesą bei produktą. Toks požiūris leidžia konstruoti, gal ir atgaivinti su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos teritorija sutampančią ir šimtamete istorine tradicija grįstą šiandienių jos įpėdinių – lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų – savitą regioninę tapatybę besivienijančioje Europoje. Taip galima ne tik geriau pažinti bendrą istoriją ir paveldą, bet ir išvengti tarp šio rytinio Vidurio Europos regiono tautų vis dar pasitaikančių nesusipratimų ir nesusikalbėjimo, paskatinto neadekvataus praeities interpretavimo, regiono gyventojų, ypač bajorijos luomo, etnolingvistinių pasirinkimų ir kultūrinės polonizacijos pabrėžimo, paremto XIX–XX a. patirtimis, ir suinteresuotų kaimynų ideologinės įtakos.

Vakarų Ukraina ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Lietuvos ir Ukrainos santykiai, jų pobūdis, intensyvumas skyrėsi įvairiais laikotarpiais. Galima išskirti kelis kokybinius tų santykių chronologinius periodus. Tai Kijevo Rusios ir šios valstybės tradicijos tiesioginių įpėdinių laikai (XI–XIII a.), „lietuviškoji epocha“, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai (XIV–XVI a. vid.), „lenkiškoji epocha“, arba Lenkijos Karalystės laikai (XVI a. antra pusė–XVIII a. pabaiga), „rusiškoji epocha“, arba Rusijos imperijos dominavimo laikai (XIX–XX a.), nepriklausomos Ukrainos ir nepriklausomos Lietuvos sambūvio laikai (nuo XX a. pabaigos). Neabejotinai intensyviausi ir istoriškai artimiausi ryšiai Ukrainą ir Lietuvą siejo XIV–XVI a., kai abi tautos priklausė vienai valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Neidentiški savo pobūdžiu, intensyvumu ir chronologija santykiai Lietuvą jungė ir su skirtingais Ukrainos regionais. Ryšiai su Voluine buvo bene ankstyviausi ir glaudžiausi, jie truko ilgiausiai. Su Haličo ir Podolės žemėmis santykiai buvo komplikuotesni, tik dalis šių teritorijų įėjo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o kita dalis jau XIV a. ar XV a. pradžioje tapo Lenkijos Karalystės integralia dalimi. Tiek simboliškai, tiek praktiškai labai reikšminga buvo plačios Kijevo žemės priklausomybė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nes tai reiškė tam tikrą senosios Kijevo Rusios valstybinės, politinės, kultūrinės, bažnytinės tradicijos įpėdinystę. Černigovo ir Siverų žemės greitai tapo Lietuvos ir Maskvos konkurencijos ir pasienio konfliktų arena. Su Vakarų Ukrainos žemėmis (Voluine, Haliču, Podole) Lietuva aktyvius ir įvairiapusiškus ryšius išsaugojo ir po XVI a. vidurio Liublino unijos, kai visa Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusi Ukrainos teritorija buvo prijungta prie Lenkijos Karalystės. Išsaugoti ir ryšiai su kitomis dešiniakrantės Ukrainos teritorijomis, o su kairiakrante Ukraina santykiai susikomplikavo XVII a. viduryje ją atplėšus nuo Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos) ir prijungus prie Maskvos valstybės. Turint galvoje šias laiko ir erdvės nulemtas istorines Lietuvos ir Ukrainos ryšių aplinkybes, tampa savaime suprantama, kodėl Vakarų Ukrainoje išliko daugiausia Lietuvai aktualaus paveldo.

Tad šiandienių Lietuvos ir Ukrainos žemių istoriniai santykiai siekia dar XI a., kai Kijevo Rusios valdovai rengė žygius į Lietuvą ir privertė jos gyventojus pripažinti viršenybę, o lietuvių gentys galbūt apie šimtmetį turėjo mokėti duoklę Kijevo Rusios valdovams. Tai buvo Kijevo Rusios – senosios ukrainiečių valstybės – dominavimo regione epocha.

Žinios apie Vakarų Ukrainos – Haličo, Voluinės, Podolės žemių – ir etninės Lietuvos politinius, diplomatinius, dinastinius, karinius, ūkinius, kultūrinius ryšius ir mainus taip pat siekia dar Kijevo Rusios valstybės saulėlydžio ir senosios Lietuvos valstybės konsolidavimosi, stiprėjimo laikus. Tuos ankstyviausius kontaktus liudija ir patį Lietuvos valstybės formavimosi procesą fiksuoja 1219 m. pasirašyta penkių Lietuvos vyresniųjų kunigaikščių, tarp jų būta ir Mindaugo, sutartis su Voluinės valdovais Danieliumi, Vasilka ir jų motina Ona. Dėl mongolų totorių antplūdžio krinkant Kijevo Rusios valstybei, vakarinėje jos dalyje – Haliče ir Voluinėje – įsitvirtinę vietiniai kunigaikščiai ir kylančios senosios Lietuvos valstybės valdovai, turėdami artimus interesus, ėmė koordinuoti savo veiksmus tiek prieš totorių antpuolius, tiek prieš Lenkijos ir Vengrijos siekius. Dviejų šio rytinio Vidurio Europos regiono kylančių galybių valstybiniai santykiai buvo sutvirtinti ir dinastiniais saitais, kai 1252 m. Haličo-Voluinės kunigaikštis Danielius vedė lietuvių kunigaikščio Dausprungo dukterį, tuomet jau krikštą priėmusio būsimojo Lietuvos karaliaus Mindaugo dukterėčią, o 1255 m. už Danieliaus sūnaus Švarno ištekėjo paties Mindaugo duktė.

XIII a. Lietuvos ir Ukrainos istorinės raidos įdomi paralelė ta, kad ir nuo Aukso ordos priespaudos kenčianti Haličo-Voluinės valstybė, ir pavojingos Vokiečių ordino kaimynystės varginama Lietuva, ieškodamos išeities ir sąjungininkų, iš esmės vienu metu buvo pripažintos universaliosios viduramžių Europos jėgos – Šventojo Sosto. Danieliui Romanovičiui ir Mindaugui buvo suteikti karalių titulai, parūpintos karališkosios karūnos, jų valstybės pakeltos į karalysčių rangą, pripažintos dinastinio valdymo teisės ir pretenzijos į Kijevo Rusios paveldo įpėdinystę (žr., pvz., Stakauskas; Ivinskis; Gudavičius).

Naujieji Haličo ir Lietuvos karaliai bei artimi giminės ir toliau dažnai, nors ne visada, derino savo veiksmus, kartais padėjo vienas kitam iškilus išorinei grėsmei. Suartėjimo momentus keitė konfrontacijos periodai, nes abu valstybiniai junginiai konkuravo dėl Kijevo Rusios paveldo ir regioninės hegemonijos. Štai Lietuvos karalius Mindaugas (apie 1236/1253–1263) net buvo perleidęs vasalo teisėmis valdyti prisijungtas Naugarduko, Valkavisko ir Slanimo žemes Haličo-Voluinės karaliaus Danieliaus sūnui Romanui. Tačiau Aukso ordos intervencija ir siekis susigrąžinti savo įtaką Haličo-Voluinės karalystėje komplikavo jos ir Lietuvos santykius, žuvo ir kunigaikštis Romanas. Netrukus ryšius pavyko atkurti Chelmo kunigaikščiui ir Mindaugo žentui Švarnui, po Mindaugo žūties jo sūnaus Vaišvilko net įkalbintam tapti Lietuvos valdovu (1267–1269). Nužudžius Vaišvilką ir mirus Švarnui, baigėsi trumpa Lietuvos ir Haličo-Voluinės karalysčių personalinė arba dinastinė unija ir prasidėjo ilgesnis konfrontacijos laikotarpis. Ypač aršios kovos tarp Lietuvos ir Haličo-Voluinės vyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282/1283) valdymo metais, kai mūšiuose žuvo Lietuvos valdovo broliai (žr. Dubonis). Vis dėlto prie Lietuvos tuomet buvo galutinai prijungtos Juodosios Rusios žemės (Naugardukas, Slanimas, Gardinas). Nesutarimai ir konfliktai nesiliovė ir vėliau, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341) (žr., pvz., Nikžentaitis), nors dėl kitų kaimynų grėsmės buvo pasiektas abipusis susitaikymas, kuris vėl sutvirtintas vedybomis – Gedimino sūnus Liubartas vedė Haličo-Voluinės valdovo Levo dukterį, įtvirtino savo įtaką šiame krašte ir titulavosi didžiuoju kunigaikščiu.

Pasitelkus diplomatiją, dinastinius ryšius ir karinius žygius, Gediminui pavyko į savo įtakos sferą įtraukti ne tik dalį Haličo-Voluinės, bet ir Kijevo kunigaikštystę, prie Lietuvos prijungtą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui (1345–1377) 1363 m. įveikus Aukso ordos kariuomenę. Gedimino sūnūs ir jų palikuonys – Liubartas, Algirdas, Karijotas, Vladimiras, Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas – XIV a. valdė Kijevo, Lucko, Podolės, Voluinės, Haličo, Vladimiro, Siverų Naugardo kunigaikštystes, net Užkarpatę. Dalis jų priėmė stačiatikių tikėjimą, integravosi į vietos visuomenę, davė pradžią gausioms vietinių kunigaikščių giminėms – Liubartaičiams, Karijotaičiams, Kaributaičiams, Olelkaičiams ir kt. Tiesa, už šių teritorijų valdymą Lietuva vis dar turėjo mokėti duoklę Aukso ordai, konkuruoti dėl įtakos su Lenkija, Mazovija ir Vengrija. Galop Haličo-Voluinės valstybės teritorija XIV a. pabaigoje buvo tiesiog pasidalyta minėtų kaimynų. Lvovas atiteko Lenkijai, Luckas liko Lietuvai. Tuo metu Lietuva, prisijungusi didesnę Ukrainos žemių dalį, tapo regiono politine lydere, susiformavo rytinė Vidurio Europos vėlyvųjų viduramžių didvalstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vaizdžiai vadinama „nepasiskelbusiąja imperija“ (žr. Norkus).

Išskyrus trumpą karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpį, Lietuvos valstybę iki pat XIV a. pabaigos toliau valdė pagonių valdovai iš naujosios Gediminaičių dinastijos. Keli jų bandymai krikštytis XIV a. buvo nesėkmingi, o valstybės plėtra šiandienės Ukrainos teritorijoje nulemta Vokiečių ordino grėsmės šiaurėje. Į pietryčius išsiplėtusios Lietuvos valstybės galimybės leido koncentruoti pajėgas ir atsispirti katalikiškos Europos remiamo Vokiečių ordino agresijai, komplikavusiai Lietuvos krikščionėjimą, evangelijos tiesų sklaidą, europinės civilizacijos plėtrą.

XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Lietuvos valdovai, tarpininkaujant Lenkijai, pagaliau priėmė katalikišką krikštą ir krikštijo etninę Lietuvą. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (1377–1381, 1382–1392/1434) tapo ir Lenkijos karaliumi Vladislovu Jogaila (1386–1434). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškos teritorijos (ukrainiečių ir baltarusių žemės) toliau liko stačiatikiškos. Stengdamasis konsoliduoti ir centralizuoti valstybę Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392/1401–1430) ėmėsi administracinių reformų, naikino Lucko, Kijevo, Podolės ir kitas vietines kunigaikštystes, o vietoj pusiau suverenių valdovų skyrė savo vietininkus, ir toliau dažnai buvusius Gediminaičių ar Algirdaičių šalutinių šakų atstovais. Visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėgų sutelkimas ir sąjunga su Lenkija leido pasiekti lemtingą 1410 m. karinę Žalgirio pergalę prieš Vokiečių ordiną (žr. Jučas; Ekdahl). Vytauto laikais ypatingą reikšmę Lietuvoje įgijo Voluinės žemė su Lucku, nes šią teritoriją didysis kunigaikštis laikė savo tėvonija. 1429 m. kaip tik Lucke buvo surengtas garsusis Europos valdovų suvažiavimas.

Podolę, Voluinę ir Lucką kaip dalinis kunigaikštis ir vietininkas yra valdęs Jogailos brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila (1430–1432), tęsęs Vytauto politiką ir norėjęs stiprinti Lietuvos valstybinį savarankiškumą, atsispirti Lenkijos inkorporaciniams siekiams (žr. Matusas). Vidaus kare tarp Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio (1432–1440) minėtos rusėnų (ukrainiečių) žemės, su kuriomis buvo susijęs Švitrigaila, palaikė jo pusę. Po pralaimėjimo Švitrigaila iki gyvenimo pabaigos rezidavo Lucke, faktiškai tapo Voluinės kunigaikščiu, bet liko lojalus Vilnių valdžiusiems Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Kito Jogailos brolio palikuonys Olelkaičiai kuriam laikui buvo įtvirtinę savo išskirtinę įtaką Kijevo kunigaikštystėje. XV a. pabaigoje vaivadija ją pavertė Jogailos sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1440/1447–1492). Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro Jogailaičio (1492/1501–1506) ir Žygimanto Senojo (1506–1548) valdymo metais Haličo, Voluinės, Podolės žemėse nebebuvo dalinių kunigaikštysčių, nors jos išsaugojo tam tikras privilegijas, garantavusias vidaus gyvenimo savitumą ir didesnę vietinių kunigaikščių įtaką.

Konfesiniai santykiai ir kultūriniai mainai

Nuo pat daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės formavimosi pradžios ši valstybė tapo ir įvairių etnokonfesinių bendruomenių šalimi. Prie Lietuvos prijungtos buvusios Kijevo Rusios, t. y. šiandienės Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, žemės ir toliau liko stačiatikiškos, kai valstybės branduolys iš pradžių buvo pagoniškas, o vėliau – katalikiškas. Kilo konfesinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės konsolidavimo ir su tuo susijusio valstybinio suverenumo ir teritorinio integralumo išlaikymo problema, juolab kad ji buvo nuolat kurstoma iš užsienio – kylančios Maskvos, pretendavusios ne tik į Kijevo, bet ir į Konstantinopolio bei Romos dvasinę ir politinę įpėdinystę (žr. Girkontas; Černius). Jau didieji kunigaikščiai Gediminas ir Algirdas, vėliau ir Vytautas stengėsi sukurti nepriklausomą Lietuvos stačiatikių bažnyčios provinciją, taip atsispirdami Maskvos konfesinei įtakai ir per ją realizuojamai politinei ekspansijai. Vytautui pagaliau pavyko suorganizuoti savarankišką Kijevo ir visos Rusios stačiatikių metropoliją, įkurdinti jos katedrą Vilniuje. Kijevo, kaip istorinio stačiatikių centro, simbolinis vaidmuo išliko. Buvo pradėti Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių visuotinio suvienijimo žingsniai, atsispindėję 1439 m. Florencijos unijoje. Tiesa, žlugus Konstantinopoliui 1453 m. katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos idėja buvo propaguojama jau nebe visuotiniame, o regioniniame Lietuvos ir Lenkijos bei jų santykių su Maskva kontekste. Bažnytinės unijos idėja ir jos įgyvendinimas glaudžiai, nors ne visada tiesiogiai, susiejo Vilnių su Lvovu. Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių bei katalikų bažnyčių unija pagaliau buvo sudaryta 1596 m. Lietuvos Brastoje, tuometėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šiandienėje Baltarusijoje, pasienyje su Ukraina. Tiesa, Liublino unijos metu (1569 m.) Ukrainos žemės nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jau buvo atplėštos ir inkorporuotos į Lenkijos Karalystę, tačiau politiniai, teisiniai, kultūriniai, ekonominiai, giminystės ryšiai su Lietuva toliau gyvavo. Vilnius ir Lvovas tapo vienais svarbiausių rusėnų graikų apeigų tikinčiųjų (lot. fidelis natione rutenae ritus graeci) bažnyčios centrų. Bažnytiniame susirinkime Brastoje 1596 m. Rusios bažnyčios hierarchai priėmė su Apaštališkuoju Sostu sudarytą uniją. Kaip tik po to ir Lvovo vyskupijoje (1700 m.) pradėtas statyti Lvovo šv. Juro (Jurgio) katedros ir metropolito rezidencijos kompleksas, kuris ir šiandien tebėra iškiliausias graikų apeigų katalikų centras. Analogiškas Vilniaus objektas – Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolyno ansamblis (žr., pvz., Račiūnaitė). Pats Vilniaus bazilijonų vienuolynas buvo artimai susijęs su Lietuvos Polocko unitų arkivyskupija dėl iš Voluinės žemių kilusio, šventuoju paskelbto vienuolio bazilijono Juozapato (Ivano) Kuncevičiaus pasiaukojamo darbo. Dabar po carinės Rusijos ir sovietmečio naikinimų šis Vilniaus bazilijonų vienuolyno ansamblis atgimsta, ir labai simboliška, kad čia ir šiandien buriasi ukrainiečiai, jų graikų apeigų katalikų bendruomenė, pratęsdama šimtametę istorinę tradiciją.

Etninei Lietuvai priėmus katalikybę, šiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse buvo draudžiama statyti stačiatikių cerkves, o stačiatikiams užimti aukščiausius valstybės pareigūnų postus, taip pat etninės Lietuvos vietinės administracijos prestižinius urėdus. Tad ne visada ir ne visur santykiai tarp šių dienų Lietuvos ir Ukrainos gyventojų protėvių bendrojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo idealūs. Tiesa, šie draudimai turėjo išimčių. Garsusis Lietuvos valstybės karvedys, Ukrainos istorinis herojus ir Stačiatikių bažnyčios globėjas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ne tik parūpino Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegiją suremontuoti ar perstatyti Lietuvos sostinės Vilniaus stačiatikių katedrą ir kitas cerkves, bet ir už nuopelnus valstybei gavo pačias aukščiausias centrinės valdžios ir prestižines vietinės administracijos pareigybes etninėje Lietuvoje – buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, Voluinės žemės maršalka, Vilniaus kaštelionas ir Trakų vaivada (žr. Wojtkowiak). Priklausomybė stačiatikių konfesijai ar kilmė buvo ne vienintelis valstybinės, politinės ar dvasinės karjeros veiksnys. Chodkevičių, Sapiegų ir kitų iš rusėniškų (ukrainiečių ir baltarusių) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų kilusių giminių ir jų atstovų istorijos tai tik patvirtina. Buvo gaunami leidimai statyti stačiatikių maldos namus mišriai katalikų ir stačiatikių gyvenamose senosios Lietuvos valstybės žemėse. 1563 m. Žygimanto Augusto privilegija formaliai sulygino Lietuvos katalikų ir stačiatikių teises. Konfesinę trintį pilietinėje visuomenėje kiek sumažino Reformacijos banga ir paskui vykę tikybiniai virsmai, kai žymiausių stačiatikių giminių atstovai priėmė protestantizmą, o vėliau, restauruojant Katalikų bažnyčios padėtį, perėjo į katalikybę. Tad Lenkijai po Liublino unijos tekusiose Ukrainos žemėse nuo XVI–XVII a. sandūros iš esmės nebeliko konfesinės įtampos politinio elito viduje, ji paaštrėjo diduomenės ir bajorijos santykiuose su žemesniaisiais luomais – valstiečiais, miestiečiais ir kylančiais kazokais.

Prisijungę šiandienės Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos žemes, pagonys, vėliau katalikais tapę Lietuvos valdovai susidūrė su dėl Bizantijos įtakos čia susiformavusia rašto kultūra ir perėmė savo valstybės poreikiams ukrainiečių ir baltarusių kalbų pirmtakę – rusėnų (gudų) kalbą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje dominavusią iki pat XVII a. pabaigos. Paminėtina, kad etninės Lietuvos diduomenė ir bajorija pramoko rusėnų kalbos, ja bendravo su bendrapiliečiais iš Ukrainos ar Baltarusijos žemių, tvarkė dokumentus. Tačiau jau XVI a. Lietuvoje ir Ukrainoje pastebimas iš pradžių vietos didikų, vėliau ir bajorijos kalbinis, kultūrinis polonizacijos procesas, skatinamas luominio solidarumo ir giminystės su Lenkijos aristokratais.

Iš rusėniškosios Lietuvos dalies į etninę taip pat sklido bizantinio meno įtaka, kai kurios technologijos, sarmatiškos mados. Etninė Lietuva su rusėniškaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kraštais taip pat pasidalijo savo buities, žemdirbystės ypatybių patirtimi, netrukus ėmė skleisti vakarietiškos gotikos dailės ir architektūros stilistines formas, kitas lotyniškosios kultūros apraiškas. Daug XIV–XV a. Vakarų Ukrainos stačiatikiško paveldo objektų siejama su Gedimino sūnų Liubarto ir Karijoto bei Algirdo sūnų Kaributo ir Vladimiro vardais. Vakarų krikščionybę, jos kultūrinę tradiciją rusėniškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse (Ukrainoje ir Baltarusijoje) skleidė Jogailos rūpesčiu Kijeve ir Lucke, o Vytauto valia Vladimire įkurtos katalikiškos vyskupijos, Lietuvos ir Lenkijos valdovų, kitų iš Gediminaičių kilusių kunigaikščių inicijuotos pilių (Podolės Kameneco, Podolės Skalos, Červonohrado, Kremenecio, Lucko ir kt.), vienuolynų, parapinių bažnyčių, katedrų (Lvovo, Dorogobužo, Lucko) statybos, miestų (Vladimiro, Kremenecio, Horodoko, Podolės Kameneco, Braclavo ir kt.) plėtra. Kunigaikščiai Ostrogiškiai XVI a. savo Ukrainos valdose ir Vilniuje statė cerkves ir pilis, išsiskyrusias ta pačia vėlyvosios gotikos architektūros stilistika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės normos, XVI a. kodifikuotos visos Europos kontekste originalia ir progresyvia trijų Lietuvos Statutų forma, buvo rusėniškos ir etninės Lietuvos, Rytų ir Vakarų teisinių tradicijų simbiozė, bendra teisėkūra, tapusi visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių tapatybės vienu iš svarbiausių pagrindų, o teisės sistemos reminiscencijos pergyveno netgi pačią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir buvo pastebimos beveik iki XIX a. vidurio. Beje, kadangi Ukrainos žemės nuo Lietuvos buvo atplėštos 1569 m., čia galiojo 1566 m. patvirtinto Antrojo Lietuvos Statuto normos, o likusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daliai 1588 m. pavyko gauti Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos pritarimą Trečiajam Lietuvos Statutui patvirtinti (žr. Lazutka).

Lietuvos didikai Ukrainoje po Liublino unijos

XIV a. prasidėjusi ir apie du šimtmečius trukusi vadinamoji „lietuviškoji epocha“ Ukrainoje baigėsi 1569 m. Nelygiateisė rusėniškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių diduomenės padėtis, palyginti su iš valstybės centro – etninės Lietuvos – teritorijų kilusiais didikais, tam tikra etnokonfesinių santykių įtampa, rusėnų (ukrainiečių) diduomenės didesnio savarankiškumo ir įtakos valstybiniuose reikaluose siekis palengvino Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1529/1530, 1544/1548–1572) apsisprendimą 1569 m. atplėšti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ne tik Palenkės, bet ir didesnės dalies šiandienės Ukrainos, t. y. Kijevo, Braclavo (Podolės), Voluinės, žemes ir prijungti jas prie Lenkijos Karalystės. Taip valdovas reagavo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio elito, vadovaujamo kunigaikščių Radvilų, pasipriešinimą dėl glaudesnės Lenkijos ir Lietuvos unijos sudarymo. Unija, anot valdovo, turėjo ne tik leisti sėkmingai baigti karą dėl Livonijos, atsiimti Lietuvos prarastas teritorijas, ateityje bendromis pastangomis veiksmingai priešintis kylančios Maskvos galybės agresijai, bet ir užtikrinti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tolesnį bendrą sugyvenimą pasibaigus šias valstybes iki tol vienijusiai Gediminaičių-Jogailaičių dinastijai. Galop valdovui pavyko įgyvendinti savo planą: Liublino unija buvo sudaryta, susikūrė nauja konfederacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika, Ukraina atiteko Lenkijai, o apkarpyta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurią jau sudarė tik šiandienės Lietuvos ir Baltarusijos žemės, viena neturėjo galimybių priešintis Maskvai. Noromis ar nenoromis, Žygimanto Augusto valia Ukrainos žemės, atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos, tapo šantažo priemone, privertusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį elitą susitaikyti, kad bus sudaryta glaudesnė unija su Lenkijos Karalyste. Kita vertus, tai atitolino Maskvos grėsmę Lietuvai. Atkreiptinas dėmesys, kad tik nedidelė šiandienės Ukrainos žemių didikų ir bajorų dalis nepritarė Lietuvos ir Lenkijos valdovo 1569 m. sprendimui, o dauguma netrukus prisiekė ištikimybę Lenkijos Karalystei (žr. Michaluk; Kempa). Tarp šios daugumos atstovų buvo ne tik senosios rusėnų kunigaikščių giminės, kartais save kildinusios net iš Riuriko (pvz., kunigaikščiai Ostrogiškiai), bet ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Algirdo palikuonys (kunigaikščiai Olelkaičiai, Zaslavskiai, Zbaražskiai, Višnioveckiai, Sanguškos, Koreckiai, Čartoriskiai). Šis faktas liudija ne tik baimę pasipriešinti valdovo valiai, bet ir rusėniškosios diduomenės elito kiek skeptišką požiūrį į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, amorfinį santykį su jos valstybine tradicija. Neabejotinai tokiai pozicijai reikšmės turėjo ir didesnė asmeninės ar giminės karjeros perspektyvų viltis Lenkijos Karalystėje, galbūt didesnės saugumo garantijos.

Nepaisant tokios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių interesų išdavystės, palengvinusios jos teritorinio integralumo pažeidimo teisinį įtvirtinimą, minėtos ir kitos didikų giminės ir toliau neprarado ryšių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šiame išsaugotų ryšių kontekste galima būtų išskirti kelias tokių giminių kategorijas. Dalis giminių po 1569 m. teritorinių ir valstybinės priklausomybės permainų visiškai integravosi į Lenkijos Karalystės valstybinį, visuomeninį organizmą, nes nebeturėjo jokių interesų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Bent jau jų pagrindiniai dvarų kompleksai buvo šiandienėje Ukrainoje, tapusioje Lenkijos sudėtine dalimi. Galbūt vis dar išlikę istoriniai sentimentai Lietuvos valstybei buvo ne itin tvarūs. Kita giminių dalis turėjo valdų abipus naujos sienos (beje, ji neatsitiktinai iš esmės sutampa su šiandienės Ukrainos ir Baltarusijos sienomis), todėl privalėjo derinti lojalumą Lietuvai ir Lenkijai. Trečioji dalis neturėjo interesų atplėštose Lietuvos teritorijose, nes jų valdos koncentravosi etninės Lietuvos arba šiandienės Baltarusijos žemėse, tad Ukrainos teritorijų praradimas joms asmeniškai nuostolių nenešė ir buvo ne toks skaudus, nors ir nepriimtinas valstybinės racijos prasme. Ukrainos žemių atplėšimas nuo Lietuvos 1569 m. suformavo du savitus jungtinės valstybės – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, arba Abiejų Tautų Respublikos – visuomenės pilietinės tapatybės raidos procesus. Pirmiausia buvę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai iš Ukrainos, ypač jeigu jie po Liublino unijos išsaugojo tam tikrus interesus Lietuvoje ir Lenkijoje, tapo vienais iš Lietuvos ir Lenkijos politinių visuomenių tolesnio suartėjimo, jų susipynimo, pilietinio atskirumo niveliavimo šalininkų, nebūtinai visados sąmoningų realios unijos įgyvendinimo garantų. Kita vertus, įdomu pabrėžti, kad po Liublino unijos likusioje Lietuvos dalyje net dvarų neturinčių giminių, kurios buvo istoriškai susijusios su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir kurių nariai paliko pėdsaką valstybės istorijoje, atstovams nebuvo ginčijama teisė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybę. Jie galėjo gauti aukštus postus Lietuvoje – tapti ministrais, vietinės administracijos pareigūnais, senatoriais. Tokių giminių kaip kunigaikščiai Višnioveckiai ar Čartoriskiai atstovai ne tik toliau vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos valstybėje, bet ir dažnai prisimindavo savo istorinę lietuvišką kilmę iš valdančiosios Gediminaičių dinastijos.

Akivaizdu, kad pirmiausia vedybomis nuo XVI a. pabaigos vis daugiau Lenkijos piliečių įsigydavo dvarų Lietuvoje, o Lietuvos atstovų – Lenkijoje, t. y. ir šiandienėje Ukrainoje. Tokie „naujakuriai“ dar labiau papildė privilegijuoto luomo dalį, turėjusią interesų abiejose Abiejų Tautų Respublikos dalyse – ir Lenkijos Karalystėje, ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Štai kunigaikščiai Sapiegos ar grafai Chodkevičiai, nors ir likę pirmiausia Lietuvos piliečiais, Ukrainoje ar Palenkėje taip pat turėjo valdų ir kitų interesų. Todėl tokie didikai tapo tomis svarbiomis grandimis, toliau palaikiusiomis Lietuvos ir Ukrainos ryšius, stiprinusiomis visos Respublikos integraciją. Jie taip pat esmingai prisidėjo prie visoms modernioms nacijoms, susiformavusioms buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, svarbaus paveldo kūrimo. Viena tokių bendro paveldo sričių ir yra istorinių asmenybių, reikšmingų ne tik šiandienei Lietuvai ir Lenkijai, bet ir Ukrainai bei Baltarusijai, portretai. Jie kaip tik vaizduoja to bendro paveldo iniciatorius ir liudija jo nedalomumą, bendrumą, glaudžius ir labai įvairius istorinius ryšius, gyvuojančius šiame rytiniame Vidurio Europos regione, nors šiandien dažnai sunkiai apčiuopiamus. Bendri Abiejų Tautų Respublikos vidaus ir užsienio saugumo interesai taip pat skatino Lietuvos ir Ukrainos žemių ryšius po Liublino unijos. XVII–XVIII a., iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniai ne kartą turėjo peržengti Lenkijos Karalystės sieną ir dalyvauti ginant Respublikos išorines sienas ar pažabojant užsienio intervenciją. Kartais buvo malšinami ir maištai, kovojama su kazokais, pradėjusiais formuluoti ukrainiečių nacionalinius ir valstybinius siekius. Taip Lietuvos etmonai Jonas Karolis Chodkevičius 1621 m. ar Mykolas Kazimieras Pacas 1673 m. kovėsi su turkais ir totoriais Podolėje ties Chotinu, o Jonušas Radvila 1651 m. iškilmingai įžengė į Kijevą (žr. Tyla). Kaip parodė XVII a. vidurio „tvano“ istorinės peripetijos, ne visoms Ukrainos diduomenės, taip pat ir kazokų dėtoms į Lenkiją viltims buvo lemta išsipildyti. Abiejų Tautų Respublikos nepavyko paversti Trijų Tautų Respublika, o modernios ukrainiečių nacijos formavimosi pradžia buvo pažymėta visoms pusėms pragaištingu pilietiniu karu ir viską niokojančia Maskvos intervencija, privedusia Respubliką prie žlugimo ribos. Reikia pasakyti, kad dualistinės Abiejų Tautų Respublikos pertvarkymo į trinarę, kurioje rusėnai (ukrainiečiai) taptų lenkų ir lietuvių lygiaverčiais politiniais partneriais, idėjai griežtai nepritarė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas, nenorėjęs federalizmo plėtros ir jautęs šiame procese grėsmę tradiciniam Lietuvos statusui Respublikoje. Tiek Lietuvos, tiek Ukrainos politinę tautą buvo suskaldžiusios ir XVIII a. pradžios Didžiojo šiaurės karo aplinkybės, kai teko kautis su bendrapiliečiais, pasirinkusiais skirtingas politines stovyklas ir užsienio protektorius: Švedijos karalių Karolį XII ir jo valia Respublikos valdovu tapusį Stanislovą Leščinskį arba Rusijos carą Petrą Didįjį ir Respublikos valdovą Augustą Stiprųjį. Tuo metu originalūs suvereniteto įtvirtinimo projektai buvo puoselėjami ir Lietuvoje (su Sapiegomis kovojusių didikų ir bajorų idėja paversti Lietuvą paveldima monarchija), ir Ukrainoje (kazokų etmono Ivano Mazepos Ukrainos išvadavimo ir suvienijimo planai). Paminėtina, kad Ukrainos kazokų dėtoms viltims į Maskvos valstybę taip pat nebuvo lemta išsipildyti, jų savarankiškumas pamažu tapo visiškai suvaržytas, o jėgos pajungtos imperijos interesams. Tiesa, Lietuvos ir Ukrainos didikai bei bajorai kartu kovėsi vadinamosios Baro konfederacijos metais (1768–1772), rengė Targovicos konfederacijos planus (1791–1792) ir organizavo pasipriešinimą Rusijos intervencijai (1792).

Lietuvos istorijai svarbios didikų rezidencijos Vakarų Ukrainoje

Lietuvos ir Ukrainos istorinės ir kultūrinės erdvės bendrumą akivaizdžiai liudija tiek „lietuviškosios epochos“, tiek ir laikų po Liublino unijos materialiojo paveldo klodai – architektūros paminklai, dailės kūriniai arba žinios apie buvusias vertybes. Ukrainoje pastatytos ir išsaugotos gotikinės, renesansinės ar barokinės bažnyčios ir cerkvės, pilys ir rūmai, čia buvę ir esantys arba muziejuose saugomi meno rinkiniai primena užsakovų ir menininkų vardus, savo veiklos rezultatais, kūryba, stilistiniu braižu paryškinančius Ukrainos ir Lietuvos, visos buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūrinės erdvės istorines sąsajas.

Vien pažvelgus į Ukrainos svarbiausio kultūrinio paveldo ir lankytinų vietų žemėlapį, krinta į akis tai, kad didžiausia istorinių rezidencijų (pilių, rūmų) ir kitų paminklų koncentracija yra dešiniakrantėje Ukrainoje ir ypač Vakarų Ukrainoje. Tai nėra atsitiktinumas. Šios teritorijos ilgiausiai priklausė iš pradžių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau – Lenkijos Karalystei. Jos buvo toliau nuo pasienio su Maskva, kur žemės nuolat kentėjo nuo karinių konfliktų.Tiesa, šioms teritorijoms iki pat XVIII a. pradžios grėsė totorių ir turkų antpuoliai, jiems atremti gausiai statytos rezidencinės tvirtovės – palazzo in fortezza. XVII a. Zbaražo, Pidhircių, Zoločivo ir kitos tokios gynybinės rezidencijos panašios į tuometėje Lietuvoje statytas pilis, iš kurių bene geriausiai išlikusi, iš dalies atstatyta kunigaikščių Radvilų pilis Biržuose, šiauriniame Lietuvos pasienyje.

Ukrainoje Lietuvos ir Lenkijos didikai turėjo dideles latifundijas ir jų centruose galėjo sau leisti pasistatyti itin prabangias ir dideles rezidencijas. Gediminaičiai-Jogailaičiai ir jų vietininkai XV–XVI a. statė lietuvišką pilį Kijeve, Podolės Kameneco pilies modernizavimo darbuose XVI a. yra dalyvavęs Jobas Breitfusas (Job Breitfuss), Vilniaus pilių statybų prižiūrėtojas ir Vilniaus pilininkas. Net ir po Liublino unijos dalis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aktyviai veikusių didikų giminių išsaugojo savo plačias valdas Ukrainoje. Kunigaikščiai Radvilos toliau valdė Olyką, buvo įsigiję ir Zločivą, grafai Chodkevičiai dažnai gyveno Mlynive, kunigaikščiai Višnioveckiai toliau puošė Vyšnivecio rezidenciją ir paveldėjo iš kunigaikščių Zbaražskių Zbaražą ir Belokrinicą, kunigaikščiai Čartoriskiai kelis šimtus metų valdė Klevanę ir iš kunigaikščių Koreckių bei Leščinskių perėmė Korecį, įsigijo ir Mendzybužą (Tarpubugį), kunigaikščiai Sanguškos XIX a. buvo įsigiję Konecpolskių, Sobieskių ir Ževuskių valdytus Pidhircius (žr. Ostrowski; Petrus). Grafai Tiškevičiai buvo susiję su Berdičivu, klestėjo kunigaikščių Ostrogiškių Ostrogas ir Senasis Konstantinovas, kunigaikščių Svirskių, vėliau Cetnerių valdyti Svyriai. Olesko pilis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio su Lenkija tvirtovė, vėliau perėjusi Lenkijai ir atitekusi Sobieskiams. Šiandien čia įsikūrusiame muziejuje ir saugyklose sukaupta ir saugoma nemažai Lietuvos istorijai svarbaus paveldo vertybių. Iš šių ir kitų Vakarų Ukrainos istorinių rezidencijų, taip pat Lvovo miesto rūmų Lvovo ir Lucko muziejai sukaupė šiandienes turtingas istorinių asmenybių portretų kolekcijas, kurių dalis vaizduoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valdovus, iškiliausius senosios Lietuvos valstybės vyrus ir žymias moteris. Su istorine Lietuvos valstybe susijusios giminės ilgainiui ėmė giminiuotis su Ukrainoje įsitvirtinusiomis Lenkijos giminėmis – Seniavskiais, Konecpolskiais, Leščinskiais, Potockiais, Ževuskiais ir kitais. Taip šių giminių rezidencijose susikaupė ne tik senajai Lenkijos, bet ir Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių asmenybių portretų, kitų paveldo objektų. Ir Ukrainoje, ir Lietuvoje tiems patiems ar skirtingiems užsakovams dirbo garsūs menininkai, kurių kūryba taip pat ir šiandien jungia abu kraštus. Štai XVII a. pirmoje pusėje italų baroko architektas ir akmentašys Kostantė Tenkala (Costante Tencalla), kaip manoma, dekoravo įspūdingą Konecpolskių rezidenciją Podhirciuose. Tas pats meistras, pakviestas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos, Lietuvos sostinėje Vilniuje kūrė Šv. Kazimiero koplyčią, dalyvavo perstatant ir puošiant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje, projektuojant Vilniaus šv. Teresės bažnyčią, kuriant antkapinius paminklus ir altorius. Vėliau šis meistras pasižymėjo rekonstruojant Varšuvos karališkąją rezidenciją ir priešais pilį pastatė įspūdingą koloną – paminklą Žygimantui Vazai, dirbo prie Konecpolskių rūmų Varšuvoje statybų.

Keli Lvovo ir Lucko ryšių su Vilniumi faktai

Kaip liudija pastarųjų dešimtmečių archeologiniai ir istoriniai tyrimai, ir Lvovas, ir Vilnius, kitados buvę eilinėmis medinėmis gyvenvietėmis, per XIII a. pamažu tapo svarbiais urbanistiniais centrais ir senųjų Haličo-Voluinės bei Lietuvos valstybių politinės valdžios telkimosi vietomis. XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje Vilnius ir Lvovas virto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Haličo-Voluinės Didžiosios Kunigaikštystės sostinėmis. Išmirus Haličo-Voluinės kunigaikštystės Riurikaičių dinastijos valdovams, prasidėjo kaimyninių šalių – Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos, Aukso ordos – konkurencija ir kova dėl šios žemės ir sosto įpėdinystės. XIV a. kelis kartus Lvove ilgėliau buvo įsitvirtinę ir lietuvių kunigaikščiai, pvz., Gedimino sūnus Liubartas Dimitras. Tačiau savo suverenitetą Haliče galop pavyko įtvirtinti Vengrijai, o XIV a. pabaigoje Haličas su Lvovu kaip Jadvygos Anžujietės kraitis atiteko Lenkijos Karalystei. Įdomu, kad tuo metu, kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila 1387 m. buvo Vilniuje ir krikštijo Lietuvą, jo žmona Jadvyga vyko paskelbti Lenkijos valdžios Lvove. Nuo tol Lvovas Lenkijos integralia dalimi ir Rusios vaivadijos centru išliko iki pat Abiejų Tautų Respublikos pabaigos. Turint galvoje artimus Haličo-Voluinės ir Lietuvos dinastinius ryšius XIII a., istoriografijoje kelta hipotezė, kad net nužudyto Mindaugo karališkoji karūna galėjo patekti į Haličo-Voluinės valdovų lobyną Lvove, iš kur galbūt buvo pagrobta Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo XIV a. viduryje per antpuolius ir išvežta į Lenkiją (žr. Hocij; Ivinskis; Lileyko). Anot šios hipotezės, Mindaugo karūna, galimas daiktas, net yra išlikusi ir šiandien puošia šv. Zigmanto Burgundiečio relikvijorių, saugomą Plocko katedros muziejuje. Kitos dvi Lvove rastos Haličo-Voluinės valdovų karūnos buvo perdirbtos į kryžių, šiandien esantį Krokuvos Vavelio katedroje. Su valstybės gynyba ir reprezentacija, miesto statusu susijusi valdovo rezidencijų lokalizacija ir Lvove, ir Vilniuje turėjo topografinių panašumų. Abiejuose miestuose yra buvusios Aukštutinės ir Žemutinės pilys. Tiesa, nepaisant visų negandų, Vilniuje abi pilys išliko geriau, dalis jų objektų, taip pat ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Žemutinėje pilyje atkuriami. Lvove iš Aukštutinės pilies liko tik keletas nedidelių mūrų fragmentų, o Žemutinės pilies vieta radikaliai perstatyta ir jokių jos pėdsakų nebėra. Bendri Lenkijos ir Lietuvos valdovai, XVI–XVIII a. lankęsi Lvove, dažniausiai apsistodavo vienuose iš rūmų miesto Rotušės aikštėje vadinamuosiuose Arkivyskupo, kunigaikščių Liubomirskių, taip pat Korniaktų arba Karališkuosiuose rūmuose). Po XVII a. vidurio „tvano“ į Vilnių retai atvykstantys valdovai taip pat įsikurdavo ar planavo apsigyventi ištaigingose Lietuvos didikų rezidencijose (pvz., Pacų rūmuose Rotušės aikštės pakraštyje, Sapiegų rūmuose Antakalnyje).

Lvove Abiejų Tautų Respublikos valdovai yra paskelbę keletą ir Lietuvai svarbių sprendimų. Pavyzdžiui, 1578 m. Steponas Batoras pasirašė privilegiją dėl Vilniaus jėzuitų kolegijos reorganizavimo į akademiją, tačiau šis dokumentas neįsigaliojo dėl Lietuvos ministrų protestantų sabotažo, todėl jau kitais metais valdovas buvo priverstas išduoti naują privilegiją, tapusią Vilniaus universiteto įkūrimo prielaida. Beje, jau 1661 m. Lvove taip pat buvo įsteigta jėzuitų akademija, gavusi universiteto teises. XVII a. vidurio Respublikos pilietinio karo ir Maskvos intervencijos sąlygomis Lvovas kurį laiką liko priešų neužimtas ir buvo vienas saugiausių miestų, todėl čia Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668) 1656 m. ne tik pavedė visą Respubliką Švč. Mergelės Marijos globai, bet į Lvovą buvo evakuotas ir kurį laiką saugomas Vilniaus katedros archyvas – vienas svarbiausių senosios Lietuvos valstybės istorijos šaltinių. Lvovo ir Vilniaus miestų raida turėjo panašumų, aktyvūs buvo ūkiniai, kultūriniai, meniniai kontaktai, prekybiniai mainai. Abu miestai buvo gavę Magdeburgo savivaldos teises, tapę svarbiais regiono dvasiniais centrais, kuriuose rezidavo katalikų, stačiatikių, vėliau – unitų vyskupai. Lvovas garsėjo ir kaip armėnų vyskupijos centras. Tiesa, šis miestas jau XV a. pradžioje tapo savarankiškos katalikų metropolijos sostine, o Vilniui tokio statuso pasiekti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nepavyko. Abiejuose miestuose kūrėsi aktyvios vokiečių pirklių ir amatininkų bendruomenės.

Lvovas net turėjo vokišką pavadinimo formą – Lemberg. Greta vietos gyventojų abiejuose miestuose greitai išaugo nuolat atsikeliančių lenkų bendruomenės, o vėliau įsikūrė ir stiprios žydų bendruomenės. Abiejuose miestuose klestėjo amatai ir vietinė bei tolimoji prekyba. Lvovas tapo svarbiausia Respublikos prekybos su Rytais vieta, iš jo rytietiški audiniai, metalo dirbiniai – ginklai, šarvai – taip pat kitos prekės pasiekdavo Vilnių. XVII a. pirmoje pusėje abiejuose miestuose buvo net po tris dešimtis cechų, jie tapo svarbiais regioniniais spaudos centrais. Miestus siejo ir asmeniniai, giminių kontaktai. XVII a. pradžioje Vilniaus katedros kapitulos nariu buvo garsios Lvovo miestiečių giminės, turėjusios įspūdingus rūmus Rotušės aikštės kampe, atstovas kanauninkas Martynas Šulcas-Volfovičius, prisidėjęs prie Vilniaus katedros dekoravimo darbų, dovanojęs puošnią taurę, įamžintas ant vieno katedros piliorių išlikusioje paminklinėje marmuro lentoje (žr. Vilniaus katedros lobynas, 2002). Kitas Lvove įsikūrusios ir greta šio miesto lotynų katedros manieristinę koplyčią pasistačiusios vengrų kilmės giminės atstovas, medicinos ir filosofijos daktaras Paulius Boimas XVII a. antroje pusėje yra buvęs Vilniaus vaitu (žr. Ragauskas). Ir vėlesniais laikais gyvavusius kultūrinius, prekybinius Lvovo ir Vilniaus ryšius liudija iki šiol Vilniaus katedros rinkiniuose išlikęs XVII–XVIII a. prabangus liturginių drabužių komplektas.

Dažniausiai dėl bendrų valdovų – Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – mecenatinės veiklos, taip pat Lietuvoje ir Ukrainoje valdų turėjusių ir tarpusavyje susigiminiavusių didikų užsakymų, tų pačių menininkų kūrybos, bendros kultūrinės aplinkos ne tik Krokuvos ar Varšuvos, bet ir Lvovo architektūrinis peizažas turi paralelių su Vilniaus architektūros paveldu – gotikos, renesanso, manierizmo, baroko paminklais. Bene ryškiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vizualus ženklas Lvove yra Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Vazos funduotos Bernardinų bažnyčios fasadas, papuoštas ne tik Lenkijos Ereliu, bet ir Lietuvos Vyčiu. Visoje Europoje vertinama Vilniaus vėlyvojo baroko architektūra buvo sukurta garsaus architekto Jono Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz), o Lvove tuo pat metu dirbo europinio lygio skulptorius Jonas Jurgis Pinzelis (Johann Georg Pinsel). Abiejų šių meistrų kūryba Lvovą ir Vilnių susieja su kitų Vidurio Europos kraštų to meto menine tradicija. Apskritai Lvovas ir Vilnius meno istorikų laikomi labiausiai į rytus nutolusiais svarbiais europinės lotyniškosios civilizacijos ir baroko meno centrais. Abiejų miestų senamiesčiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau Lvovas galbūt kiek mažiau nukentėjo nuo pastarųjų šimtmečių karų ir kitų negandų.

Ištarus Lucko miesto vardą, pirmiausia vaizduotėje iškyla XIV–XV a. pilies, susijusios su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto vardu, vaizdas. Lucko pilyje ilgiau yra rezidavęs ir nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto nuverstas Jogailos brolis Švitrigaila, tapęs Voluinės ir Lucko kunigaikščiu. Tačiau labiausiai Luckas ir jo pilis viduramžiais išgarsėjo tuo, kad 1429 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia sukvietė kaimyninių valstybių vadovus, surengdamas Europos valdovų suvažiavimą. Jame būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui vainikuotis karališkąja karūna ir Lietuvą vėl paversti karalyste (žr., Pfitzner; Pficneris; Šležas; Jučas; Petrauskas). Neįvykusios Vytauto vainikavimo iškilmės 1430 m. buvo rengiamos Vilniuje, šiai ceremonijai turėjo būti užbaigta Vilniaus katedros rekonstrukcija, pritaikytos Vilniaus rezidencijos Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse (žr., Jučas; Tautavičius; Kitkauskas). Tuo metu Luckas tapo ir katalikų vyskupijos centru. Vytautas planavo, kad Lucko-Vladimiro, Žemaičių-Medininkų, taip pat galbūt Jogailos įsteigta Kijevo katalikų vyskupija ir Vytauto Trakuose numatyta sukurti vyskupija turėtų tapti savarankiškos Vilniaus bažnytinės provincijos – katalikų metropolijos – dalimi. Tačiau šio plano realizuoti nepavyko, Vilniaus ir kitos Lietuvos vyskupijos buvo pavestos Lenkijos Gniezno metropolijai, o Lucko, Kijevo, Podolės Kameneco diecezijos įėjo į Lvovo metropolijos sudėtį (žr., Kumor; Krahel). Nepaisant to, Lucko vyskupai buvo Vilniaus katedros kapitulos nariai, o XVI a. savo dvasinę karjerą tęsdavo Vilniaus katalikų ganytojo soste, laikomame pačiu iškiliausiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, mat buvo valstybės sostinėje. Tokiais iškiliais ganytojais, XVI a. susiejusiais Lucką ir Vilnių, yra buvę Albertas Radvila, kunigaikštis Paulius Alšėniškis, Valerijonas Protasevičius, o Respublikos valdovo Žygimanto Vazos bandymas iš Lucko į Vilnių perkelti lenkų kilmės ganytoją Bernardą Macejevskį (Bernard Maciejewski) dėl visuotinio Lietuvos politinio elito pasipriešinimo buvo nesėkmingas. Net po Liublino unijos dalis Lucko vyskupijos liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pusėje, todėl ir toliau Lucko bei Vilniaus dvasiniai ryšiai nenutrūko.

Paskutiniųjų 200 metų istorinės raidos paralelės ir skirtumai

Lvovas su Haliču ir dalis Mažosios Lenkijos nuo Abiejų Tautų Respublikos buvo atplėšta jau 1772 m. per pirmąjį padalijimą. Ši teritorija atiteko Austrijai. Luckas ir Vilnius teko Rusijai per trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir 1795 m. galutinai likviduojant šią senąją lenkų, lietuvių, ukrainiečių, baltarusių valstybę. Prasidėjo sunkūs nelaisvės ir priespaudos, kartu ir nacionalinio atgimimo, kovos dėl valstybingumo laikai. Liberalesnės Habsburgų imperijos sudėtyje atsidūręs Lvovas tapo Galicijos (Haličo) ir Lodomerijos karalystės sostine, turėjo tam tikrą autonomiją, todėl čia buvo palyginti palankios sąlygos tiek lenkų, tiek ukrainiečių nacionaliniams judėjimams, tautinės kultūros ir švietimo puoselėjimui, buvo formuluojami ir valstybingumo siekiai. Vilnius iš pradžių taip pat tapo svarbiu Rusijos imperijos politiniu ir kultūriniu centru, tačiau po 1831 ir 1863 m. sukilimų ypač sustiprėjus represijoms, uždarius Vilniaus universitetą, uždraudus lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis, persekiojant lietuvių, lenkų, baltarusių nacionalinių judėjimų apraiškas, buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė virto romantišku, bet provincialiu miestu. Tiesa, tuo metu toliau stiprėjo lietuvių ir ukrainiečių nacionalinių judėjimų ir jų vadovų simpatijos ir ryšiai, nulemti panašių abiejų tautų siekių. Vienas įdomiausių tokių artimų kontaktų faktų yra tai, kad derinti veiksmų dėl 1910 m. Žalgirio mūšio jubiliejaus paminėjimo lietuviai vyko ne į Krokuvą, bet į Lvovą, kur susitiko su žymiuoju ukrainiečių istoriku ir valstybininku Mychaila Hruševskiu, be kita ko, originaliai žvelgusiu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį.

Įdomi Lvovo ir Vilniaus miestų architektūrinių dominančių, turėjusių ir simbolinę prasmę, likimo paralelė. Tiek carinės Rusijos administracija Vilniuje, tiek imperinės Austrijos valdžia Lvove Aukštutines ir Žemutines pilis iš esmės su žeme sulygino panašiu metu – XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, iškart aneksavus teritorijas ir įtvirtinus naują režimą. XIX a. viduryje, siekiant prisiminti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės valstybingumą, įamžinti Abiejų Tautų Respublikos atminimą, ant Lvovo Aukštutinės pilies kalno buvo supilta vadinamoji Liublino unijos kalva. Vilniaus katedros vadovybė, taip pat siekdama išlaikyti istorinius ir dvasinius buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos suskaldytos Abiejų Tautų Respublikos ryšius, siuntė Lietuvos ir Lenkijos globėjo šv. Kazimiero Jogailaičio relikvijas, pasiekusias net Lucką ir Podolės Kamenecą. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje susidūrė dvi šių žemių politinės ateities koncepcijos: aktyvėjančių lietuvių, ukrainiečių, baltarusių propaguotas nacionalinių valstybių siekis ir lenkų atstovauta federacinės viso regiono valstybės, sekančios Abiejų Tautų Respublikos tradicija, idėja.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvai pasisekė reliatyviai labiau nei Ukrainai. 1918 m. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas, o Lvove paskelbta apie nepriklausomos Vakarų Ukrainos valstybės sukūrimą. Nors ir praradusi istorinę sostinę Vilnių, Lietuva sugebėjo atkurti valstybingumą, sukurti tarpukaryje gyvavusią savarankišką nacionalinę valstybę, puoselėti nacionalinę kultūrą, stiprinti istorinę savimonę. Beje, įtaką regione išsaugoti ir plėsti siekusi bolševikinė Rusija ir jos atstovai Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo sukūrę keistoką „Litbelo“ planą, kai Lietuva ir Baltarusija turėjo sudaryti dvinarę sąjungą, savo teritorija primenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę po Liublino unijos. Planui pavykus, šis valstybinis darinys neabejotinai būtų tapęs Sovietų Sąjungos dalimi. Sovietų Rusijos ir Lenkijos konfliktas bei jo sureguliavimas nulėmė, kad Ukrainos teritorija tarpukariu buvo padalyta šioms valstybėms. Lenkijai tekusi Vakarų Ukrainos dalis su Lvovu tapo ukrainiečių nacionalinio susitelkimo centru. Sovietinis Ukrainos, kaip ir vėliau sovietine paverstos Lietuvos valstybingumas buvo tik fikcija. Kraštai buvo alinami, gyventojai engiami, tremiami, žudomi. Carinės Rusijos imperialistinė ir Sovietų Sąjungos bolševikinė marksistinė ideologija iškreipė objektyvų požiūrį į tautų praeitį ir istorinio valstybingumo tradicijas, keitė šias aktualijas klasių kovos turiniu, akcentavo „didžiosios rusų tautos“, tiksliau Maskvos, vaidmenį regione. Tokios tendencingos nuostatos lėmė ir formuotą neigiamą požiūrį į „išnaudotojų feodalų ir tamsybininkų dvasininkų“, vadinamų tiesiog lenkų šlėkta, paveldą. Taip, prisidengiant klasių kova ir etnokonfesinėmis manipuliacijomis, buvo naikinamas bendras lenkų, lietuvių, ukrainiečių, baltarusių vertingiausias palikimas, senojo valstybingumo simboliai – pilys, rūmai, bažnyčios, cerkvės, vienuolynai, religinė dailė, taip pat ir „svetimus išnaudotojus“ vaizduojanti portretinė tapyba. Kita vertus, ir Ukrainoje, ir Lietuvoje sovietų laikais būta aktyvios kultūrinės rezistencijos, siekiančios išsaugoti visą paveldo paletę, nepaisančios visų pavojų ir nekreipiančios dėmesio į ideologinius Maskvos nurodymus. Ypač artimi ir bičiuliški buvo Vilniaus ir Lvovo muziejininkų ryšiai. Sąlygos realiai atkurti Ukrainos ir Lietuvos valstybinį suverenitetą, puoselėti nacionalinę kultūrą, saugoti reikšmingą paveldą ir atskleisti jo prasmes atsirado tik XX a. pabaigoje, sugriuvus sovietų imperijai. Tuomet galėjo būti atkurti ir istoriškai susiklostę šio rytinio Vidurio Europos regiono tautų ryšiai, permąstyta bendra šimtametė istorija, atsisakyta nepagrįstų stereotipų. Atgijo Kijevo Rusios, Haličo-Voluinės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės, Abiejų Tautų Respublikos valstybinių tradicijų reikšmės nacionalinei ir regioninei tapatybei suvokimas. Vienas svarbiausių istorinių kontaktų atnaujinimo ir kultūrinės bendrystės aktualinimo muziejinių projektų tapo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių portretų iš Lvovo ir Lucko paroda Vilniuje 2012 m. Ši paroda liudijo ir Ukrainos kultūrininkų, muziejininkų išskirtines pastangas ir nuopelnus nedėkingais laikais, pavojingomis sąlygomis gelbėti ir išsaugoti daugelį Europos tautų siejantį paveldą.

Bibliografija

Straipsnis publikuotas leidinyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, sud. dr. Vydas Dolinskas, Birutė Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 38–55.

Atnaujinta
2013-01-10
Pradžia  |  Muziejaus veikla  >  Straipsniai  >  Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius