Wystawy

Strona główna  |  Zwiedzającym  >  Wystawy  >  FLORENCJA W OKRESIE RENESANSU I BAROKU. Malarstwo z kolekcji Fondazione Cassa di Risparmio di Firenze i Banca CR Firenze

FLORENCJA W OKRESIE RENESANSU I BAROKU. Malarstwo z kolekcji Fondazione Cassa di Risparmio di Firenze i Banca CR Firenze

6 July–7 October 2018
Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rengiama tarptautinė paroda kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristato unikalų europinės dailės paveldą – XV–XVIII a. garsių Florencijos dailininkų tapybos darbų kolekciją, papildytą XIX a. šio miesto vaizdais. Paroda atidaroma ypatingu metu – Lietuvai švenčiant valstybingumo atkūrimo šimtmetį ir visuomenei atveriant atkurtus Valdovų rūmus. Ši paroda eksponuojama naujose lankytojams dar nematytose erdvėse – 500 kv. m užimančiame moderniame Parodų centre, kuriame nuo šiol bus eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos. Tai inauguracinė šio Parodų centro tarptautinė paroda.

Į 2018 m. liepos 6 d. atveriamą parodą iš Florencijos, Renesanso gimtinės, atkeliauja išskirtinės meninės vertės kūriniai, primenantys ypatingą šio Toskanos miesto reikšmę ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio kultūros bei dailės raidai. Šių ir kitų garsių Renesanso bei Baroko dailininkų, jų mokyklų atstovų ar aplinkos menininkų kūrinių yra buvę ir mūsų valdovų, didikų kolekcijose, tik jos, deja, buvo išgrobstytos ir išsklaidytos po pasaulį. Kūriniai ir kūrėjai reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje buvo aukšto lygio kultūros ir meno centras visos Europos regiono mastu.

Tarptautinėje parodoje rodomų 44 įstabių tapybos darbų rinkinys surinktas net iš šešių skirtingų kolekcijų, priklausančių fondui Cassa di Risparmio di Firenze, bankui CR Firenze, Florencijos arkivyskupijai, Florencijos Garbiajai Gailestingumo arkibrolijai, Groseto savivaldybei, Maremos archeologijos ir meno muziejui – Groseto vyskupijos sakralinio meno muziejui ir privačiam kolekcininkui, antikvarui bei mecenatui Džanfrankui Lucečiui (Gianfranco Luzzetti). Daugelis čia pristatomų kūrinių iš privačių kolekcijų dar niekada nebuvo eksponuoti net Italijoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje yra kai kurių kūrinių viešo rodymo premjera. Be abejonės, tai bus svarbus įvykis Europos muziejininkystės istorijoje.

Parodos lankytojai galės susipažinti su pasaulinio garso dailininkų darbais:

  • Mazačo (Masaccio) pasekėjo Beato Andželiko (Beato Angelico, Fra Angelico, tikr. Giovanni da Fiesole, Guido di Pietro, apie 1395–1455);
  • Mikelandželo (Michelangelo di Lodovico Buonarroti Simoni) mokytojo Domeniko Girlandajo (Domenico Ghirlandaio, tikr. Domenico di Tommaso di Currado di Doffo Bigordi, 1449–1495);
  • Rafaelio (Raffaello Sanzio) mokytojo Pjetro Perudžino (Pietro Perugino, tikr. Pietro di Cristoforo Vannucci, apie 1450–1523), kuris pats mokėsi pas Andrėją del Verokją (Andrea del Verrocchio) kartu su Sandru Botičeliu (Sandro Botticelli), Leonardu da Vinčiu (Leonardo da Vinci) ir Domeniku Girlandajumi;
  • Leonardo da Vinčio aplinkos atstovo Džampjetrino (Giampietrino, greič. Giovanni Pietro Rizzoli, kartais vad. Ricci ar Rizzi, 1495–1549);
  • rafinuoto manieristo, pirmojo dailės istoriko ir kritiko, garsiojo veikalo „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“ autoriaus Džordžo Vazario (Giorgio Vasari, 1511–1574);
  • neprilygstamojo Broncino (Agnolo Bronzino) mokinio Alesandro Alorio (Alessandro Allori, 1535–1607);
  • XVII a. Florencijos Baroko tapybos raidą smarkiai paveikusių Sančio di Tito (Santi di Tito, 1536–1603), Čigolio (Cigoli, tikr. Lodovico Cardi, 1559–1613) ir Frančesko Furinio (Francesco Furini, 1600 (ar 1603)–1646);
  • meistriško Baroko sentimentalisto, Toskanos ir Lietuvos diduomenės itin mėgto ir iki šių dienų žinomo populiariausio pasaulyje šv. Kazimiero paveikslo (apie 1670) autoriaus Karlo Dolčio (Carlo Dolci, 1616–1686);
  • su Salvatoro Rozos (Salvator Rosa) ir Borgonjonės (Ambrogio Borgognone) mokyklomis susijusio, Abiejų Tautų Respublikoje gimusio dailininko Pandolfo Reskio (Pandolf Reschi, 1643–1699);
  • Medičių dvare dirbusio garsaus auksakalio Masimiliano Soldanio Bencio (Massimiliano Soldani Benzi, 1656–1740) ir kt.

Šalia Florencijos Renesanso ir Baroko epochų garsių tapytojų darbų parodoje galima pasigrožėti ir italų bei kitų tautų meistrų XVII a. – XX a. pr. puikiaisiais Florencijos miesto vaizdais – vedutomis.

Rengiant parodą buvo stengiamasi atrinkti tuos darbus, kurie primintų istorines Lietuvos valdovų ir didikų dailės kolekcijas, kad pati paroda bent kuriam laikui padėtų įsivaizduoti Lietuvoje kadaise buvusio europinio paveldo turtingumą, leistų bent trumpam kompensuoti negailestingus paveldo praradimus.

Yra žinoma, kad jau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Žygimantas Senasis (1506–1548) bei Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) turėjo garsių italų meistrų kūrinių, kuriuos mini pirmasis dailės istorikas ir kritikas Džordžas Vazaris. Valdovai Žygimantas Vaza (1588–1632) ir Vladislovas Vaza (1632–1648) savo kolekcijoms nemažai paveikslų taip pat įsigijo įvairiuose Italijos miestuose, tarp jų ir Florencijoje.

Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Sobieskiui (1674–1696) priklausė Rafaelio kūrinys „Kristus ir fariziejus“. O paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės) valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795) savo kolekcijose turėjo Rafaelio, Leonardo da Vinčio, Gvido Renio (Guido Reni, 1575–1642) ir kitų Italijos dailininkų kūrinių. Beje, pastarojo dailininko paveikslo „Šv. Sebastijonas“ profesionaliai atlikta kopija, ankstesnių savininkų laikyta originalu, su šia atribucija pateko į Lietuvos dailės muziejų, o šis kūrinį laikinai deponavo Valdovų rūmų muziejui. Šiandien Krokuvoje saugomas lietuvių kilmės kunigaikščių Čartoriskių rinkiniams priklausantis Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“.

Florencijos mokyklos tapytojų kūriniai buvo kaupiami ne tik valdovų, bet ir didikų, Bažnyčios hierarchų kolekcijose. Tai demonstravo ne tik estetikos suvokimą ir tapybos meno išmanymą, bet ir giminės prestižą, išskirtinį statusą. Istoriniai faktai byloja, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, egiptologas ir europinio masto kolekcininkas grafas Mykolas Tiškevičius Londone įsigijo Rafaelio, Beato Andželiko, Pjetro Perudžino ir kitų dailininkų darbų. Jie turėjo sudaryti Tiškevičių planuotos Meno galerijos Vilniuje pagrindą, deja, dėl politinių įvykių Rusijos okupacijos sąlygomis šis sumanymas buvo pasmerktas žlugti. Šioje tarptautinėje parodoje pristatomo Karlo Dolčio kūrinių turėjo ir kiti Tiškevičių giminės atstovai, taip pat didikai Kosakovskiai.

Anuomet nė viena žymesnė tapybos darbų kolekcija Lietuvoje neapsiėjo be garsių italų kūrinių, taip pat ir sukurtų Florencijos menininkų. Šiandien mūsų šalies kultūros ir paveldo fondus puošia keletas vertingų Florencijos tapybos darbų. Pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejuje saugomas Karlo Dolčio paveikslas „Sopulingoji Dievo Motina“. Šio muziejaus iniciatyva 2004 m. pabaigoje į Lietuvą iš Florencijos Pičių rūmų (Palazzo Pitti) buvo atgabentas ir Vilniuje eksponuotas garsusis šio dailininko tapytas paveikslas „Šv. Kazimieras“. Būtent iš šio paveikslo pasaulyje bene labiausiai atpažįstamas šis Lietuvos šventasis.

Valdovų rūmų muziejuje rengiamą tarptautinę parodą pradeda Florencijos šventąjį globėją – šv. Joną Krikštytoją – vaizduojantis paveikslas ir dešimt XVII–XIX a. Florencijos vedutų. Beje, vieną jų nutapė iš Abiejų Tautų Respublikos kilęs dailininkas. Florencijos miesto panoramas ir kitus vaizdus papildo miesto istoriją, dailės raidą, meninius ryšius su Lietuva ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija bei rodomas kolekcijas pristatantys ir iliustruojantys informaciniai stendai. Ši, pirmoji, parodos dalis yra įvadas, supažindinantis su Florencija ir nuostabiais jos vaizdais, svarbiausiais architektūros paminklais, taip pat prarastu paveldu. Paroda eksponuojama keliose salėse chronologine tvarka, pristatomi skirtingų epochų – nuo vėlyvosios Gotikos iki Baroko – dailininkai. Visas parodos tapybos darbų rinkinys išdėstytas taip, kad atsiskleistų reikšmingiausių kūrinių vertė ir išryškėtų tematinės linijos.

Ankstyviausią, XV a. – XVI a. pr., Florencijos tapybos tradiciją, balansuojančią tarp vėlyvosios Gotikos ir ankstyvojo Renesanso, iliustruojantys svarbiausi darbai: iki šiol niekur neeksponuotas Toskanos vėlyvosios Gotikos šedevras – Bičio di Lorenco (Bicci di Lorenzo, 1373–1452) paveikslas „Marijos vainikavimas su angelais ir šventaisiais“, vertingas ir jautriai pamaldumą atspindintis Beato Andželiko kūrinys „Palaimintasis dominikonas“ bei Pjetro Perudžino freska, nuimta nuo sunaikintos Florencijos Didžiosios Šv. Pjero (San Pier Maggiore) bažnyčios išorinės Albicių (Albizi) koplytėlės sienos, „Pieta, arba Mirusiojo Kristaus apraudojimas su Marta, Marija Magdaliete ir Nikodemu“. Pastarojo kūrinio istorija verta detektyvo: XVIII a. pab. Toskanos didysis kunigaikštis, būsimasis Šventosios Romos imperatorius Leopoldas II, įsakė nugriauti bažnyčią, tad freska buvo atskirta nuo sienos, vėliau pradingo ir tik 1990 m. grįžo į tėvynę bei kultūrinį lauką, kai fondas Cassa di Risparmio di Firenze įsigijo ją Londone. Daug dėmesio vertas ir meistriška atlikimo maniera Leonardo da Vinčio darbus primenantis Džampjetrino kūrinys „Ecce homo (arba Kristus, vainikuotas erškėčiais)“.

Kitoje parodos dalyje, atspindinčioje XVI a. Florencijos ir Toskanos dailės raidą, galima išvysti kitų garsių Florencijos dailininkų paveikslus. Tai Andrėjos del Sarto ir Pontormo mokinio Pjero Frančesko Foskio (Pier Francesco Foschi, 1502–1567), Medičių dvaro dailininko Alesandro Alorio, Sančio di Tito, Čigolio, Mikelandželo Vestručio (Michelangelo Vestrucci, 1569–1634), meistriška maniera išsiskiriančio Džovanio Soljanio (Giovanni Sogliani, 1492–1544) ir kitų dailininkų kūriniai. Pagrindinis šios parodos dalies akcentas – net keturi Džordžo Vazario darbai. Du iš jų – „Šv. Donatas“ ir „Šv. Dominykas“ – buvo sukurti kaip šoninės altoriaus paveikslo „Apreiškimas“ (1563–1564), šiandien saugomo Paryžiaus Luvro muziejuje, dalys. Šalia iš Florencijos atkeliavusių originalių kūrinio dalių parodoje eksponuojama ir Prancūzijos muziejuje esančio paveikslo kopija. Dar dviejuose Dž. Vazario darbuose – „Fortūna“ ir „Garbė arba Marsas“ (1569–1572) – vaizduojamos alegorinės figūros. Šie kūriniai, manoma, galėjo puošti paties dalininko namus Florencijoje.

Parodą užbaigia Baroko epochos dailininkų, padariusių didelę įtaką tolesnei Florencijos dailės raidai, tapyti paveikslai, tarp jų – ir keli Frančesko Furinio darbai, Karlo Dolčio mokytojo Marijaus Balasio (Mario Balassi, 1604–1667) šedevras „Noli me tangere“ (liet. „Neliesk manęs“), ypatinga menine įtaiga išsiskiriantis Džovanio Martinelio (Giovanni Martinelli, 1600–1659) kūrinys „Nuo kryžiaus nuimto Kristaus apraudojimas“ ir kt. Šioje salėje taip pat galima pamatyti garsaus Medičių rūmų auksakalio, sukūrusio Florencijos Medičių koplyčioje saugomą Šv. Kazimiero relikvijorių (šiuo metu jis taip pat rodomas Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje), Masimiliano Soldanio Bencio (Massimiliano Soldani Benzi, 1656–1740) darbą – XVII a. pab. – XVIII a. pr. sukurtą bronzinį reljefą „Palaimintosios Kotrynos de Riči regėjimas – trys kryžiai ant Golgotos“.

Išskirtinė tarptautinė paroda „Florencija Renesanso ir Baroko laikais. Tapyba iš fondo Cassa di Risparmio di Firenze ir banko CR Firenze kolekcijų“ yra svarbi net keliais aspektais:

  • tai ypatingas įvykis Lietuvos muziejininkystės istorijoje, kai tokia vertinga, garsius dailininkus ir jų kūrinius pristatanti paroda vieši Vilniuje ir leidžia susipažinti su ryškiu europinės dailės paveldu, sukurtu Renesanso gimtinėje, garsėjusioje ir Manierizmo bei Baroko daile;
  • paroda leidžia įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti istorinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų dailės kolekcijos, kurios ilgainiui buvo sunaikintos ar išblaškytos, taip pat tam tikra prasme parodos vyksmo laikotarpiu virtualiai kompensuoti šiuos praradimus;
  • svarbus kai kurių parodoje pristatomų autorių ir jų kūrybos ryšys su Lietuva bei jos paveldu; apskritai ryškios Toskanos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Florencijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus istorinės sąsajos, kuriose atsispindi lituanistiniai aspektai;
  • nemaža dalis kūrinių viešoje parodoje rodomi pirmą kartą, o kai kurie darbai restauruoti specialiai šiai parodai; rengiant parodą, padaryta keletas atradimų, patikslinta kūrinių atribucija, nustatyti jų dailininkai;
  • paroda ir jos išsamus trikalbis katalogas, kuriam tekstus rengė daugiau nei 20 žinomų Florencijos dailės specialistų, turi didelę mokslinę ir pažintinę reikšmę;
  • paroda liudija ir aktyvius šiandienos Lietuvos ir Florencijos kultūrininkų, paveldo bei kitų institucijų glaudžius ryšius, leidžiančius įgyvendinti tokio didelio masto projektus;
  • parodos istorinę ir aktualią reikšmę bei prasmę rodo ir tai, kad ją globoti sutiko Lietuvos ir Italijos vadovai – prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Serdžas Matarela (Sergio Mattarella), pastarasis savo oficialų vizitą Lietuvoje surengė būtent parodos atidarymo laiku.

Valdovų rūmų muziejus su parodos partneriais pristato ir išsamų eksponuojamų kūrinių katalogą lietuvių, italų bei anglų kalbomis. Parodą papildo mokslinių, kultūrinių ir šviečiamųjų renginių ciklas, lankytojams siūlomos įvairios edukacinės programos, teminės ekskursijos.

Parodos globėjai
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ
Italijos Respublikos Prezidentas Sergio MATTARELLA

Parodos eksponatų skolintojai
Fondas Cassa di Risparmio di Firenze, Florencija, Italija
Fondazione Cassa di Risparmio di Firenze, Italia

Bankas CR Firenze S.p.A., Florencija, Italija
Banca CR Firenze S.p.A., Firenze, Italia

Florencijos arkivyskupija, Italija
Diocesi di Firenze, Italia

Florencijos Garbioji Gailestingumo arkibrolija, Italija
Venerabile Arciconfraternita della Misericordia di Firenze, Italia

Groseto savivaldybė, Maremos archeologijos ir meno muziejus –
Groseto vyskupijos sakralinio meno muziejus, Italija
Comune de Grosseto, Museo Archeologico e d’Arte della Maremma –
Museo d’Arte Sacra della Diocesi di Grosseto, Italia

Kolekcininkas Gianfranco Luzzetti, Florencija, Italija
Collezionista Gianfranco Luzzetti, Firenze, Italia

Parodos organizatorius 
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius

Parodos organizavimo partneriai
Lietuvos Respublikos ambasada Italijos Respublikoje
Italijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje

Parodos koordinatorė
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ

Parodos mokslinis koordinatorius
Dr. Giovanni Matteo GUIDETTI

Parodos koncepcijos autoriai ir kuratoriai
Dr. Giovanni Matteo GUIDETTI
Dr. Emanuele BARLETTI
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ

Parodos ekspozicijos autorius
Dr. Vydas DOLINSKAS

Parodos administratorės
Simona MILIAUSKAITĖ
Paola PETROSINO

Parodos leidybos koordinatorė
Dr. Živilė MIKAILIENĖ

Parodos kultūrinės programos koordinatorės
Iveta JAUGAITĖ
Daiva MITRULEVIČIŪTĖ

Parodos edukacinės programos koordinatorė
Vida KAUNIENĖ

Parodos informacijos koordinatoriai
Ramunė VAIČIULYTĖ
Mindaugas PUIDOKAS

Parodos eksponatų restauratoriai
Alberto DIMUCIIO
Julie GUILMETTE
Rossella LARI
Mantvidas MIELIAUSKAS
Gianmaria SCENINI
Medeina STEPONAVIČIŪTĖ
Algis VAINEIKIS
Muriel VERVAT

Parodos įrengimo koordinatoriai
Eduardas KAUKLYS
Kęstutis KARLA

Parodos įrengimo technikai
Eugenijus ILIŠKA
Tomas KUBILIŪNAS
Aurimas RAMELIS
Ričardas SEREDIS
Gintaras ŠĖMYS
Vydmantas VALANTAVIČIUS
Tomas VALATKEVIČIUS
Česlavas VOITONIS